Trempinių dvaras (I)

Vištyčio-Rudaminos aukštumų vaizdingas reljefas, daug pabirusių didesnių ir mažesnių kalvelių. Tai buvusio Trempinių dvaro (Kalvarijos sav.) laukai. Saugodami šimtametes šio krašto paslaptis čia stūkso Šilkakalnis, Koplyčkalnis, Zykiakalnis, Jonų ravas, Seredinsko kalva, o prie jų prisiglaudusi didelė Lanka ir Pastaunyko pieva, o apie Trempinių ežerą driekiasi Ažerbalė. Šį gamtos kūrinį galima surasti važiuojant Akmenynų–Pagraužių keliu.

 

 

 

Pirmuosius istorinius šaltinius, kuriuose minimas Trempinių vardas, Trakų pilies teismo 1660–1661 m. knygose yra radęs A. Totoris. Lenkų kalba rašytas Trakų pavieto generolo Jurgio Skorkos pranešimas dėl savavališko karališkojo miško Trempinių valdoje iškirtimo bei valdovo pavaldinių sužeidimo. Sutrumpintas šio dokumento vertimas:

 

„Aš, Jo Karališkosios Malonybės Trakų vaivadijos ir pavieto teismo pareigūnas Jurgis Skorka, šiuo savo reliaciniu kvitu skelbiu ir į Trakų pavieto pilies teismo knygą įrašau, kad 1660 metų lapkričio 12 d. gavau pranešimą iš Trakų pavieto pono Danieliaus Kozmickio apie karališkos girios bei šilo medžių iškirtimą ir Jo Karališkos Malonybės pavaldinių sužalojimą. Aš, generolas J. Skorka, su dviem pagalbininkais ponais Petru Paulavičiumi ir Adomu Mykolu Adomavičiumi, nuvykę į vietą, radome karališko miško Trempinių (Trepinie) valdoje šviežiai nupjautų tartyčioms 4 medžių, namų statybai 50 medžių bei tvorų kartims ir stulpams 120 medžių kelmus. Išaiškinau, kad šiuos medžius lapkričio 2 ir kitomis dienomis savavališkai nupjovė ponios Kotrynos Makovskos Tvarogovskos ir jos sūnaus Andriejaus Tvarogovskio pavaldiniai. Taip pat ponui D. Kozmickiui priklausančiame Pagraužių kaime radome sužeistus karališkuosius pavaldinius. Juos lapkričio 8 d. Vyžainio miestelyje miestelėno Petro Jaraičio namuose kardu sužeidė minėtasis A. Tvarogovskis, kuris, nukentėjusiųjų tvirtinimu, grasino ir patį poną D. Kozmickį užmušiąs, o jo dvarą sunaikinsiąs.

 

Taigi, aš, teismo pareigūnas, su savo pagalbininkais ką matėme ir girdėjome, surašėme ir tai savo antspaudais bei parašais patvirtiname.

 

Rašyta Trempiniuose aukščiau nurodytais metais, mėnesį ir dieną“ (VUB RS. F. 7. TPT 1660–1661. L. 341).

 

Iš skundo galima suprasti, kad Merkinės girios ribose gyvenantis A. Tvarogovskis, kuris valdė tarp Vyžainio ir Pagraužių buvusį Sudavijos (Sudawskie) dvarą, sužeidė karaliaus pavaldinius dėl to, kad jie trukdė jam savavališkai kirsti karališkąjį mišką, esantį Nemunaičio girios ribose. Ponui D. Kozmickiui grasino, kad priglaudė nukentėjusiuosius savo valdoje, Pagraužių kaime, ir pranešė apie nusikaltimus Trakų pavieto atstovui. Norint nukirsti tiek daug medžių, reikėjo atsivaryti nemažai baudžiauninkų. Šie įrašai padeda nustatyti kaimų ir dvarų įkūrimo chronologiją. 1660 m. jau buvo Pagraužių kaimas, o Trempiniai dar karališkasis dvaras, o po 17 m. jau buvo Trempinių kaimas ir karališka žemės valda – dvarelis. Tai rodo Trakų pilies teismo dokumentas, rašytas 1677 08 27:

 

„Skundžiasi Jonas Černikas, Tartu pastalininkis, ir jo žmona Kristina Volčkova Černikova dėl Izabelės Naruševičiūtės Aleksandrienės Masalskienės ir jos patikėtinio pono Kazimiero Bieleckio bei Masalskienės žento Mykolo Paco, Vasilkovo seniūno, daromų skriaudų ir nuostolių besiskundžiantiesiems. Tai yra, kad ponas Kazimieras Bieleckis siekia įvairiais nešvariais keliais išstumti J. Černiką, kuris valdo Trempinių valdą, iš dalies tos valdos“ (VUB RS. F. 7. TPT 1660–1661. L. 764).

 

Atvykę į vietą Trakų pilies teismo komisarai su Trakų vaivadijos Gardino pavieto generolu Jurgiu Izkovskiu ištyrė padėtį ir nustatė, kad reikalas yra ne visai toks, kokį nušvietė J. Černikas.

 

1677 m. Trempinių dvaro savininkas J. Černikas buvo Trakų pilies teismui padavęs bylą dėl 102 margų žemės prie Trempinių ežero prisiteisti. Atvažiavę pareigūnai sprendė tą civilinę bylą. Trakų pilies teismo knygoje įrašyta (pateikiamas sutrumpintas vertimas): „Į šiaurę nuo Trempinių valdos Nemunaičio girininkijoje yra Būdviečių (Budwiecie) kaimas, kuris priklauso Martynui Grabovskiui, Vitebsko stalininkui, o šalia yra Būdviečių valda, kuri anksčiau priklausė velioniui ponui Horbovskiui, o dabar atitekusi ponui Rapolui Vyšetravkai, Nemunaičio girininkijos pagirininkiui. Tarp šios valdos, Nemunaičio girios ir ponui Jonui Černikui priklausančios Trempinių valdos yra dar 102 margų žemės plotas šalia pelkės, kuris anksčiau priklausė D. Kozmickiui. Jonas Černikas pusę to ploto bandė pasisavinti ir prisijungti prie savo valdos, o Izabelės Masalskienės atstovas Kazimieras Bieleckis neleido. Trakų pilies teismo atstovai uždraudė Jonui Černikui savintis pusę to 102 margų ploto, išvedė ribą tarp to ploto ir Trempinių valdos“ (VUB RS. F. 7. TPT 1660–1661. L. 765).

 

Visi bylose minimi asmenys yra bajorai, nes Trakų pilies teismas nagrinėjo tik bajorų bylas. Šios bylos labai svarbios, nes iš dalies nusako kaimų ir dvarų kūrimosi eigą. Alytaus didgiryje 1622 m. į pietus nuo Gražiškių kuriami kaimai: Pagraužiai, Aleksandravas, Beviršiai. Trempiniai dar neminimi. 1660 m. Trempiniai buvo karališkojo miško valda, o pirmasis valdytojas nuo 1669 m. iki mirties 1690 m. – Juozas Jonas Černikas, buvęs Dorpato (Tartu) stalininkas. Reikėtų suprasti, kad to meto valstybėje jis užėmė aukštas pareigas – tai garbės pareigūnas karaliaus dvare. Jo žinioje buvo valdovo stalo priežiūra. Iškilmių metu stalininkas patarnaudavo karaliui. Ši garbės pareigybė būdavo ir pavietuose. J. Černiko valdomame Trempinių žemės junginyje 1677 m. buvo kaimas ir dvaras su 27 dūmais, kurie mokėjo valdovui mokesčius (VUB RS. F. 7. TPT 1677–1679. L. 615).

 

1690 m. LDK Trakų vaivadijos padūmės registro mokestiniame sąraše pažymėta, kad Trempinių žemės valdoje yra 10 dūmų (. VVU RS. F. 102. B. 105. L. 129).

 

Trempiniuose iki 1709–1710 m. maro buvo 14 dūmų, kurių valstiečiams buvo paskirta mokėti Lietuvos kariuomenės išlaikymo žiemos mokestį po 143 zl ir 10 gr. (VVU RS. F. 102. B. 106. L. 43)

 

1738 m. Trempinių inventoriaus bylose rašoma, kad šis laikinys yra atplėša nuo Nemunaičio girininkijos. Jis duotas Kristupui Eidziatavičiui, kuris nuo 1684 m. rūpinosi Smolensko miesto gynyba, o 1702 m. tapo Smolensko žemės teisėju (VVU RS. F. 102. B. 106. L. 43).

 

Trempinių žemės laikinio valdytojas pagal užimamas pareigas turėjo gyventi Smolenske, todėl į savo valdas jis tegalėjo atvykti labai retai. LDK valstybei praradus Smolensko žemes, šio žmogaus garbės titulas išliko. Neabejotina, kad jis prie Smolensko galėjo turėti dvarų. Netekus Smolensko, K. Eidziatavičiui kaip kompensacija duotas ne tik Trempinių dvaras, bet ir Aleksandravo. Galima numanyti, kad tai buvo nemažas žemės junginys. Vėlesniais laikais abu dvarai turėjo atskirus valdytojus.

 

Kristupas Eidziatavičius mirė 1712 m. To meto Lietuvos-Lenkijos valstybės egzistavimo laikais buvo tokia tvarka, kad valstybės tarnybą vykdantiems pareigūnams ir už tarnybą karaliui buvo duodama žemės valda įvairiose valstybės vietose iki gyvos galvos, be teisės paveldėti vaikams. Dažnai pasitaikydavo atvejų, kai, mirus žemės valdytojui, jo žmona prašydavo karaliaus, kad ta valda būtų palikta vaikams. Matyt, kad panaši situacija buvo ir su šiuo žemės laikiniu, nes 1738 m. inventoriniuose dokumentuose rašoma, jog Trempinių dvarą valdo sutuoktiniai Pranas Eidziatavičius ir Ona Civinskaitė, kuriai karalius suteikęs teisę laikyti Trempinius, kol bus gyva, jei vyras pirmas mirtų. Tuo metu Trempinių kaime gyveno 3 valstiečių šeimos.

 

Dokumentuose nurodoma: „Dvaro žemėje buvo pasėta: 5 statinės rugių, prikirsta 25 kapos pėdų, prikulta 8 statinės grūdų; 2 aštuntukės kviečių, prikirsta 3 kapos pėdų, prikulta 2 aštuntukės; 1 aštuntukė miežių, prikulta 2 aštuntukės; 1 aštuntukė žirnių, prikulta 2 aštuntukės; 2 statinės avižų, prikulta 3 statinės; 1 aštuntukė grikių, prikulta 1 aštuntukė.

 

Činšo iš pašalinių žmonių gaunama 20 zl. Laikinyje nėra nei upių, nei ežerų, o šieno tik savo reikalams“ (VVU RS. F. 102. B. 106. L. 44)

 

Mirus P. Eidziatavičiui, šį dvarą valdė jo žmona. 1765 m., karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui sutikus, ji perleido dvaro valdymą sūnui Dominykui. Trempinių kaime buvo 9 valstiečiai, kurie dvare dirbo po 2 dienas per savaitę. 1765 m., kai Trempinių dvaro ūkvedžiu dirbo Jurgis Šipaila, gautos tokios pajamos (VVU RS. F. 102. B. 106. L. 44):

 

1.	Rugių	pusseptintos vilniškės statinės	po 16 zl	iš viso 100 zl
2.	Miežių	trys ir aštuntukė	po 12 zl	iš viso 37,15 zl
3.	Avižų	trys ir trys ketvirčiai	po 8 zl	iš viso 30 zl
4.	Grikių	trys aštuntukės	po 8 zl	iš viso 3 zl
5.	Prišienauta	20 dvikinkių vežimų	po 2 zl	iš viso 40 zl
6.	Už nuomojamas pievas			iš viso 30 zl
7.	Už smuklę iš žydo gauta nuoma			iš viso 45 zl
8.	Iš valstiečių, kurie nevažiuoja į prekybines keliones			iš viso 64 zl
Iš viso pajamų				349 zl 15 gr

 

Dvaro vietininko, tijūno, ūkvedžio algos ir kitos išlaidos sudarė 169 zl 15 gr, kvartos mokestis – 45 zl. Atmetus šias išlaidas, dvaro valdytojui lieka 124 zl pajamų.

 

 

Liubavo valsč. Būdviečių k. gyventoja Stasiukevičienės ir Saulėgrąžių k. J. Kazimierskas 1935 m. papasakojo:,,XIX a. Trempinių dvarą valdė kunigas Aukštukas. Jis buvo žemo ūgio, rudų plaukų, apie 40-50 metų vyras, veidas buvo pailgas ir amžinai susiraukęs, akys buvo gelsvos, primerktos. Kaimo žmonės jį vadino velniu su katino akimis. Aukštukas pasižymėjo nepaprastu žiaurumu.

 

Trempinių dvaro žemės tuo laiku buvo 300 margų. Baudžiavą turėjo į šį dvarą eiti Gulbinavo ir Trempinių kaimų žmonės. Kiekviena šeima, kurių tuo laiku abejuose kaimuose buvo 30, turėjo leisti po vieną žmogų keturias dienas savaitėje atlikti baudžiavą. Tuo tarpu moterys turėdavo suverpti ponui savaitėje po 5 tolkas siūlų. ( 1 tolka yra 20 posmų, o 1 posmas apie 5 metrus). Į darbą turėdavo eiti labai anksti, apie 3 val. ryto. Žiemos metu ligi vėlyvos nakties vyrai sukdavo pančius, vydavo virves, o dieną dirbdavo kitus darbus. Moterys brukdavo ir verpdavo dvaro linus. Dvaro darbus visi turėdavo atlikti, o neatlikę buvo baudžiami. Pirmą kartą nusižengęs baudžiauninkas gaudavo 16 rykštės smūgių, antrą kartą – 30 smūgių , o trečią kartą nusižengus atimdavo žemę ir į jo vietą parveždavo kitą baudžiauninką. Moterys taip pat buvo plakamos. Nuo pirmos bausmės baudžiauninkas sirgdavo, o nuo antros neretai ir pasimirdavo. Budelius, kurie plakdavo žmones , vadindavo ,,nomiesnykais“. Tuo laiku nomiesnykais buvo Kropas ir Rutkauskas.

 

Nomiesnyko darbas būdavo gerai atlyginamas, turėdavo savo arklius ir raiti prižiūrėdavo baudžiauninkų darbus laukuose. Nomiesnykai turėdavo teisę įsakyti gražesnėms mergaitėms bei moterims eiti su jais ir su dvaro ekonomu praleisti nakties. Buvo atsitikimas, kad vieną mėnesį 16 mergaičių pagimdė po kūdikį. Kuri jų neklausydavo, būdavo prievarta paimama, vežama į Vygrius, išniekinama, pririšama prie stulpo ir įmetama į ežerą žuvims suėsti. Neretai baudžiauninkai sakydavo: ,,Viešpatie, apsaugok mus nuo Vygrių koronės“.

 

Kun. Aukštukas kankindavo baudžiauninkus ir už kitokius dalykus, pav. jei kuri kaimo moteris būdavo įtariama ragana esanti, tai ponas ją liepdavo su visais vaikais mirtinai užplakti. Užplakdavo todėl, kad manydavo joje ir vaikuose velnią apsigyvenusį. Kunigas Aukštukas ir Liubavo klebonas buvo lenkai, todėl labai persekiodavo lietuvius baudžiauninkus. Griežtai buvo uždrausta lietuviškai kalbėti net ir savo tarpe. Į bažnyčią baudžiauninkai irgi neturėjo teisės eiti ir leidimą iš pono gaudavo tik išimtinais atvejais. Kas pasipriešindavo pono įsakymams, ypač vyrai , būdavo atiduodami Suvalkų teismui, o vėliau kalinami Varšuvos kalėjimuose. Daugiausia taip būdavo už lietuvių kalbos vartojimą. Tuose kalėjimuose būdavo plakami, tampomi ir marinami badu. Iš kalėjimų niekas negrįždavo.

 

Apie tuos kalėjimus baudžiauninkai ir dainą buvo sudėję, kurią slaptai dainuodavo.

 

Varšuvėly, Krokuvėly

Sėdi brolelis nevalioje

Gromatėlę parašyčiau,

Savo brolelio paprašyčiau.

Kad žirgelius parduotų,

Mane jauną išvaduotų.

Jaunas brolelis nujodamas,

Bėrus žirgelius nuvesdamas.

Nors bėrus žirgelius parduosiu,

Bet tave jauną neišvaduosiu.

Per savo valią ir savalę

Šėriau žirgelį per savaitėlę.

 

Dabojau mergelę per laukelį.

Varšuvoje, Krokuvoje,

Sėdi bernelis nevalioje,

Gromatėlę parašyčiau,

Savo mergelės psprašyčiau,

Žalią rūtelę kad parduotų,

Mane jauną kad išvaduotų.

Mergužėlė nueidama,

Žalią rūtelę nunešdama,

Savo bernelį vaduodama.

Stok, berneli, prie šalelės,

Mes sumainysim aukso žiedelius

Ir sulaikysim slaptas kalbeles.

 

Kunigo Aukštuko labai bijodavo vaikai, nes motinos juo vaikus gąsdindavo. Pažinti vaikams jį buvo lengva, nes dėvėdavo rudą, nušutusį švarką ir ,,kacapišką“, ant akių užmautą kepurę. Pats Aukštukas ant mergaičių bei moterų nebuvo gašlus, bet savo dvaro prižiūrėtojams to nedrausdavo.

Apie 1850-1860 m. iš kunigo Aukštuko Trempinių dvarą nupirko Aušlekas ( Auffszlag). Senojo Aušleko ainis, didelis lenkininkas buvo girininkas. Po pirmojo pasaulinio karo pabėgo į Suvalkus ir ilgą laiką redagavo vietinį lenkų laikraštį. Tais laikais girininkai būdavo labai turtingi. Turtus buvo susikrovę daugiausia nešvariu būdu (Lietuvos žinios“ 1935 m. lapkričio 5 d.).

 

 

 

 

Tautiškumo požiūriu XIX a. II pusėje Liubavo valsčius buvo labai margas. Kaimuose gyveno lietuviai, lenkai, vokiečiai, Liubavo miestelyje dar ir žydai. Valstybinėse įstaigose pareigas užėmė beveik vieni rusai. Tarp lietuvių liuteronų tautinio sąmoningumo nebuvo. Dalis jų save laikė vokiečiais, nors nei žodžio vokiškai nemokėjo. Vietiniai žmonės juos vadino prūsais. Atskirti lietuvį liuteroną nuo vokiečio liuterono sunku, nes vieni ir kiti gerai kalbėjo lietuviškai, laikėsi tų pačių papročių ir niekuo nesiskyrė nuo lietuvių katalikų. Tokių vokiečių buvo daug nuo Liubavo iki Akmenynų ir Aistiškių esančiuose kaimuose. Kalnėnų k. gyveno 12 vokiečių šeimų, Akmenynų k. – 9, Pagraužių – 18. Tokių prūsų čia buvo gal apie ¼ visų gyventojų. Vokiečių kultūra, tvarka, švara turėjo įtakos šio krašto lietuvių kultūrai. Prūsai, jausdami dideles simpatijas Vokietijai, vis dėlto buvo labai ištikimi rusų valdžiai: jos nekritikavo, nesiskundė, pabrėždavo savo ištikimybę, o į lietuvius žiūrėjo kaip į maištininkus. Vokiečiai kolonistai, gyvenę tarp lietuvių, puikiai kalbėjo lietuviškai, tarp lenkų – lenkiškai. Jie visur prisitaikydavo, stengėsi su niekuo nekonfliktuoti. Tiek lietuviai, tiek vokiečiai gyveno savo gyvenimą, netrukdydami vieni kitiems. Lietuvis didžiavosi išleidęs sūnų į kunigus, prūsas – į valdininkus.

 

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai aktyviai skverbėsi į pasienio vietoves. Gaudami paramą iš Vokietijos, galėjo nusipirkti dvarų ar iš ūkininkų žemės. Nežinodami tikrosios priežasties, žmonės nesuprato, kodėl vokiečiams dvarininkams taip sekėsi ūkininkauti, o štai jų kaimynai lenkai sunkiai vertėsi. Daug kas sėkmę aiškino vokiečių sumanumu, tvarkingumu, mokėjimu išnaudoti samdinius. Tuo metu šiame krašte vokiečių kilmės dvarininkai M. Auffschlag ir S. Hann valdė Trempinių bei Pagraužių dvarus. Po 1914–1918 m. karo, nusilpus Vokietijai, šie dvarininkai kalbėjo tik lenkiškai, todėl vietiniai gyventojai juos vadino lenkais.

 

 

Trempinių dvaras ir kaimas priklausė Gražiškių parapijai, o apie 1734 m., įkūrus Liubavo parapiją, buvo priskirtas jai. 1816 m. pagal vietininko potvarkį nustatyta, kad kaimą valdė vaitas ir turėjo pagalbininką šaltyšių.

 

Genovaitė Kerelevičiūtė pasakoja: „Kaimas svarbiausius reikalus spręsdavo susirinkęs į krivūlę. Tokia kaimo valdymo tvarka buvo iki Antrojo pasaulinio karo.

 

XIX a. pab. daugelis mūsų krašto kaimų išsiskirstė į vienkiemius. Kaip mano tėtis sakydavo – „išėjo ant kolonijų“. Nors gyveno viensėdžiuose, bet kaimo ūkininkai buvo labai vieningi, nelaimės atveju padėdavo vieni kitiems, talkindavo derliaus nuėmimo darbuose. Jaunimas rengdavo savo kaimo vakaruškas, bendrai giedodavo giesmes, pasistatydavo kaimo kryžius, net ir į žmonas vyrai dažnai nusižiūrėdavo savo kaimo merginas. Atsakomybė už savo šeimą, už savo kaimą buvo giliai įaugusi kiekvieno pasąmonėje. Visuose ūkininkų kiemuose gyveno trys kartos – seneliai, tėvai, vaikai. Užaugę vaikai pasirašydavo tėvų išlaikymo sąlygas – ordinarijas. Pagal jas paveldėdavo ūkį, tačiau įsipareigodavo iki mirties išlaikyti nusenusius tėvus. Tokiu būdu seneliai, pagal išgales padėdami tvarkyti ūkį, galėjo ramiai laukti gyvenimo pabaigos“.

 

Prūsijos sudarytame XIX a. pr. Sūduvos žemėlapyje nurodoma, kad Trempiniuose yra 1 bajoro ūkis, 5 dūmai, 4 kampininkai, smuklė. XIX a. Trempinių kaimas ir palivarkas yra Kalvarijos apskr. Liubavo valsčiuje ir parapijoje, prie to paties pavadinimo 18 margų ploto ežero, 4 varstai nuo Liubavo ir 12 varstų nuo Kalvarijos. 1827 m. kaime buvo 14 dūmų ir 94 gyventojai. Trempinių palivarkui priklausė 327 margai žemės. Iš jų ariamos žemės ir daržų – 190 margų, lankų – 104 margai, ganyklų – 16 margų, netinkamos naudoti – 17 margų. Dvare buvo du gyvenamieji mūriniai ir 8 mediniai pastatai, vyko durpių gamyba. 1890 m. Trempinių kaime – 7 dūmai, 61 gyventojas. Trempinių palivarke – 3 dūmai, 33 gyventojai, jam taip pat priklausė Gulbinavo kaimas, kuriame buvo 12 dūmų, 85 gyventojai, turėjo 127 margus žemės. Kalvarijos paviete tuo pačiu Trempinių vardu yra 18 margų ploto ežeras (Slownik geograficzny Krolestwa Polskiego. T. 5. P. 470). 1923 m. dvare gyveno 44 žmonės, o kaime 8 šeimos – 50 žmonių (VVU RS. F. 102. B. 106. L. 44).

 

Dvarui priklausė Trempinių ežeras, apie jį durpinės pievos, vadinamos Ažerbale, Koplyčkalnis, rytinė Pagraužių ravo dalis su Graužės upeliu, pietuose didelė pieva, vadinama Lanka, ir keletas aukštų kalvų.

 

 Algimantas Babeckas, suduvosgidas.lt