Grublėtomis rankomis vartau švarų popieriaus lapą, bet mintys lyg viesulas sukasi aplink ir ką beužrašyčiau, viskas bus amžiais laikina, netikra ir pažeidžiama. Ką šiandien reiškia jis – prieš 50 ir kelerius metus pradėtas Poezijos pavasaris, jei jo „auka“, poetas, ne masių dievinamas asmuo, ne dangiškojo vynuogyno darbininkas?
Kitados poezijos festivalis buvo reikalingas tūkstančiams, dešimčiai tūkstančių žmonių, šiandien jis yra įdomus keliolikai, keliasdešimčiai, kai kur – keliems šimtams. Sumažėjo Poezijos pavasario lankytojų. Anais laikais daugelis eilėraštyje ieškojo ne meninės minties, bet uždraustų poteksčių ir laisvojo žodžio žaismo. Dabar poetų ir poezijos skaitymų yra tiek pat, gal daugiau, bet niekam nuo to nei džiugu, nei skauda.
Norėtųsi parašyti, ir tai būtų, be abejo, tiesa, kad Poezijos pavasaris įprasmina žemę, kurioje skaitomos eilės, padaro jos gyventojus darnesnius, tauresnius, jautresnius gėriui, grožiui, tėvynei, kad pasaulis tampa gražesnis, tobulesnis, prasmingesnis.
Sunku įsivaizduoti Lietuvą be Poezijos pavasarių, be Justino Marcinkevičiaus, sunku, bent man, Poezijos pavasarį pajusti be lietuvių svetur, be Lidijos Šimkutės, Eglės Juodvalkės, Vitalijos Bogutaitės, Alės Rūtos, be kraštietės Birutės Jonuškaitės, be savęs paties, be Punsko ir Seinų krašto. Čia poezijos festivalis buvo ir yra laukiamas, kaip šeimoje laukiamas naujagimis. Poezijos šventė čia gimė iš spausdinto žodžio ilgesio, iš ilgai užsitęsusio knygų bado, iš knygnešių takų, iš slaptojo daraktorių mokymo, iš Antano Baranausko darbų ir kūrybos, bubelioko Albino Žukausko poetinio žodžio žavesio, prozininkų brolių Markevičių plunksnų, galiausiai iš Seinų „Šaltinio“ spaustuvės leidybinių tradicijų.
Poezijos pavasaris gimė kitokioje nei šiandienė geopolitinėje situacijoje, brendo ir rado užuovėją žmonių širdyse, viltyje gyventi pasaulyje be vergijos jungo, laisvoje Lietuvoje, be panegirikų, liaupsinančių Sovietų Sąjungos saulę, be atšiaurios žmonėms „šalių draugystės“.
***
Poezijos pavasarių Lenkijoje būta daug ir įvairių, net tris savaites trukusių. Atminty išlikę susitikimai lietuviškose mokyklose, poezijos skaitymai Punske, Seinuose, Suvalkuose, Gižicke, Šventaliepėje, Varšuvoje, įspūdingos vakaronės jotvingių piliakalniuose Eglinėje ir Šiurpily, jų kapavietėse Šveicarijoje, Jotvingių ir prūsų gyvenvietėje Šilainėje, Albino Žukausko tėviškėje, prie jo trobos ir pušies. Čia žodis, tapęs kūnu, sėmėsi stiprybės iš jotvingių žemės, jų tragiškos lemties, kad būtų tyras, kad neštų garsą nuo piliakalnių pilkapių link, nuo pilkapių Lietuvos link, perduodamas amžių tėkmėje mums – lyg pavojaus signalą – laiko ženklus. Poezijos pavasaris įsibėgėjo ir ilgainiui vis sunkiau buvo suvokti, kur link varo šuoliais jo Pegasas, kuris sparnais panašus į Poezijos paukštę – festivalio simbolį.
Sigitas Birgelis, punskas.pl