Trys Karaliai

Sausio 6 dieną Bažnyčia švenčia Trijų Karalių iškilmes, tačiau dera suprasti, kad Karaliai nėra šios šventės tikrasis centras. Tikrąją šios šventės reikšmę geriau nusako graikiškas žodis Epiphaneia, „pasirodymas“. Karalių dėka pirmą kartą pagonių pasauliui pasirodo Jėzus kaip Mesijas. Todėl šios iškilmės ragina iš esmės švęsti Mesijo pasirodymą pasauliui, Kristaus Mesijo atėjimą į žemę per visus įvykius, kurie paženklino šį pasirodymą. Pagaliau tai švęsti tikrosios Šviesos atėjimą į pasaulį. Tačiau šis pasirodymas įvyksta per Trijų Karalių liudijimą. Reikšmingi pirmiausia yra patys Karaliai. Tam tikra prasme jie iškalbingai iškelia į paviršių visos žmonijos giluminį troškimą – ieškoti šviesos.

Šis paslėptas troškimas yra itin svarbus tiems, kurie dar nėra pažinę Kristaus, bet jo ieško. Juk sekdami žvaigždės šviesa, Išminčiai kartu sekė vidine šviesa, kuri dar buvo neaiški, bet jau spindėjo kaip dieviškasis kvietimas. Jautrumas vidinei šviesai juos privedė prie pačio šviesos šaltinio. Svarbus šis troškimas ir šiandienos Bažnyčiai, kuri nuolat leidžiasi į vidinę Kristaus veido paieškos kelionę; ir Bažnyčiai reikia vis iš naujo atrasti Kristų, jo veido šviesą ir todėl patį tikrąjį gyvenimą šiandien.

 

 

Svarbūs yra ne tik patys Išminčiai ir ne tik jų kelionė, bet ir jų atneštos dovanos. Kaip žinia, jie atnešė aukso, smilkalų ir miros. Anot Bažnyčios tėvų, šiomis dovanomis Išminčiai išpažino įvairius Kristaus Įsikūnijimo slėpinio aspektus. Pirmasis apie tai kalba šv. Irenėjas savo III knygoje „Prieš erezijas“: „Vedami žvaigždės į Jokūbo namus pas Emanuelį, savo dovanomis Karaliai parodė, kas buvo tas, kurį jie pagarbino. Jie davė miros, nes jis turėjo mirti ir būti palaidotas dėl mirtingos žmonijos, aukso, nes jis yra Karalius, kurio karalystė neturi galo, ir smilkalų, nes jis yra Dievas, kuris buvo žinomas ir Judėjoje (Ps 72, 2) ir pasirodė tiems, kurie jo neieškojo“. Nors Išminčių tikėjimas dar buvo neaiškus, Dievo Dvasia, kuri juos vedė, jiems padėjo parinkti simbolines ir pranašiškas dovanas. Šiomis dovanomis jie iš tiesų pagrindė Įsikūnijimo tiesą, jų patirtis paliudijo Įsikūnijimo tikrovę. Kristus yra Dievas, jis yra Karalius, bet jis prisiėmė ir mirtingą žmogaus prigimtį.

 

 

Auksas, aukojamas Karaliui, pirmiausia reiškia klusnumą Dievui, susidedantį iš meilės ir pasitikėjimo. Išgrynintas ugnyje, šis metalas yra tobulumo simbolis. Karaliui galima aukoti tik tai, ką turime geriausio. Auksas taip pat yra savęs atsisakymo simbolis. Jis aukojamas ne dėl pasitenkinimo, asmeninių interesų ar asmeninės šlovės, bet tikrai Karaliui dėl jo paties.

 

Smilkalai yra deginami prieš Dievą ir paskleidžia malonų kvapą. Jie reiškia pirmiausia garbinimą, kuriuo kūrinys tarsi „nusiima“ prieš savo kūrėją, kaip smilkalai, kurie sudega prieš Dievą. Po to jie simbolizuoja maldą. Psalmistas sako: „Priimk mano maldą kaip smilkalus, o mano iškeltas rankas kaip vakarinę maldą“ (Ps 141, 2). Ši medžiaga taip pat simbolizuoja į sielas išliejamą Dievo malonę, tarsi malonų kvapą, kuriuo smilkalai užpildo visą bažnyčią. Smilkalai pagaliau nusako valios klusnumą. Užberiami ant ugnies, jie pavirsta malonaus kvapo dūmais, kylančiais į dangų. Ugnis yra klusnumas, o smilkalai – žmogaus valia. Žmogus aukoja Dievui malonaus kvapsnio auką tada, kai jo valia tarsi „išsieikvoja“, „nusiima“ klusnume. Šitaip žmogaus valia atsistoja į tikrąją vietą.

 

Pagaliau mira buvo kvepalai, kuriais Rytų žmonės balzamavo mirusiuosius. Ši kartaus skonio medžiaga, saugojusi mirusiojo kūną nuo sugedimo, simbolizuoja pirmiausia kančią ir mirtį, bet taip pat tyrumą ir skaistumą.

 

 

Tad Bažnyčios liturgija iškelia į dienos šviesą Išminčių vidinį troškimą, jų dovanų reikšmę ir kartu Kristaus Įsikūnijimo slėpinio tikrovę. Tačiau Karalių epizodą ji pateikia ne tik tam, kad tiesiog paliudytų įvykį ir supažindintų su dovanų simbolika. Per maža išgirsti šio įvykio skelbimą ir jo aiškinimą, jei pats žmogus nesiekia tam tikra prasme atsistoti į Išminčių poziciją ir net ją pranokti. Todėl kiekvienas tikintysis turėtų savęs klausti: kokiu būdu ir kaip galiu atnešti šias dovanas Kristui? Kas yra mano gyvenime auksas, smilkalai ir mira? Kaip konkrečiai savo gyvenime galiu išpažinti ir paliudyti Įsikūnijimo tiesą ir todėl tikrąją pasaulio Šviesą?

Pažvelgus iš arčiau į Išminčių dovanų simbolinę reikšmę, galima pastebėti, kad visos jos vienaip ar kitaip nusako aukos dvasią. Todėl tam tikra prasme nepakanka apsiriboti dovana. Antai šiandien regime, kad pasikeitimas dovanomis neretai virsta paprasta socialine praktika, neįtraukiančia į dovanos dinamiką pačio žmogaus. Užuot dovanojus save, dovanojami daiktai. Tuo tarpu žmogus yra daug labiau žmogus ir tik tada žmogus, kai dovanoja save. Todėl dovanoti kažką turėtų reikšti ir savęs įtraukimą į dovaną, maža to, tam tikrą savęs aukojimą.

 

 

Aukos dvasią geriausiai išreiškia apaštalas Paulius laiške Romiečiams: „Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą. Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 1-2). Paulius iš tikrųjų kviečia tikinčiuosius įeiti į Kristaus garbinimo ir savęs aukojimo Tėvui dinamiką. Šis judėjimas yra įmanomas, nes pats Kristus pašlovino Tėvą taip, kad ir žmogus taptų vertas teikti šią šlovę. Šlovindamas Tėvą asmeniškai, Kristus kartu pašventino žmones, kad juos perkeistų „į jo garbės šlovę“ (Ef 1, 5-12).

Kristus pašlovino Tėvą ne ožių ar jaučių krauju (Hbr 9,12.19), bet paaukodamas savo valią kaip Tėvo noro išsipildymą. Šitaip savo būtyje jis atnešė Tėvui visos žmonijos šlovinimą, tapdamas „nauju ir ir gyvu“ keliu, kuris visiems leidžia pasiekti Tėvą (Hebr. 10,19-20). Todėl ir žmogus gali aukoti Dievui savo sugrudusią širdį, t. y. aukoti save patį, kaip gyvą, šventą, nesuteptą auką Dievui, kaip dvasinį garbinimą. Tad aukoti Kristui smilkalus iš esmės reiškia tapti gyva, kvapnia atnaša, dvasiniu garbinimu Tėvui. Atrodo, jog nedaug tikinčiųjų supranta, kad Eucharistijos metu kaip tik ir vyksta šis procesas. Dalyvauti Eucharistijos šventime – tai atnešti save kaip dovaną, leistis būti įtraukiamam į Kristaus auką ir pačiam tapti malonia auka Tėvui. Be to, šis vidinis judėjimas neturėtų apsiriboti vien Eucharistija, jis turi tapti būties, gyvenimo būdas. Tai nuolatinis išžengimas iš vien sau būvio. Tai savęs suradimas per savęs netekimą (plg. Mt 10, 39) ir todėl tikras Kristaus dievystės išpažinimas.

Aukoti Kristui mirą (kančios, mirties ir skaistumo simbolį) – tai nemėgdžioti šio pasaulio, bet keistis ir atnaujinti savo mąstymą. Pažeista pirminės nuodėmės, žmogaus valia visuomet reikalauja pataisymo, atstatymo, marinimo. Tad iš esmės svarbu siekti vidinio negendamumo, vidinio tyrumo įžengiant į vidinės kovos areną. Reikia atpažinti savo tendencijas į nuodėmę, negatyvias užmačias, aistras, jas įvardinti ir stoti į ilgos kovos poziciją. Vidinės kovos svarbą ir jos vaisius nuostabiai atskleidžia patriarchas Atenagoras: „Norint veiksmingai kovoti prieš blogį, reikia kovą perkelti į vidų ir blogį nugalėti savyje. Reikia kovoti nuožmią kovą, o ši kova – tai kova prieš save. Ilgus metus kariavau su savimi, ir šis karas buvo baisus. Bet dabar aš nusiginklavau. Aš nebebijau nieko, nes meilė išveja baimę. Aš nebeturiu noro būti teisus, teisinti save peikdamas kitus. […] Aš pernelyg nesilaikau įsikibęs savo idėjų, savo sumanymų. […] Aš atsisakiau lyginimo. Kas gera, tikra, realu, man visada yra geriausia“. Šitokia kova yra tikroji mira Kristui, tai tikrasis Kristaus žmogiškos prigimties išpažinimas.

Pagaliau aukoti Kristui auksą – tai išpažinti, kad jis karaliauja visur. Kristuje išpažinti Visatos Karalių ir šitaip traukti iš savo širdies auksą. Traukti iš savęs broliškos, nesuinteresuotos meilės Kristui ir artimui auksą ir liudyti jo tikrąjį karaliavimą.

Tad Trijų Karalių šventė, Epifanija, tikrosios pasaulio Šviesos pasirodymas, ragina išpažinti Kristaus karaliavimą, dievystę ir kartu jo žmogiškąją prigimtį visu savo gyvenimu. Šis išpažinimas – tai pats gyvenimas, konkreti kasdienybė. Tai iš esmės per Šventąją Dvasią tarnauti jam dėl jo paties, aukoti savo gyvenimą kaip dvasinį garbinimą, pakilti virš egoistinių norų ir šitaip skleisti malonų Kristaus kvapą savo aplinkoje, kvepėti Kristumi, visu savo gyvenimu parodant, kad tikroji pasaulio Šviesa yra Kristus, kad Jis tikrai egzistuoja, tikrai keičia kasdienybę, nes Jis yra tikrasis pasaulio Išvaduotojas.