ŠV. PETRAS IR PAULIUS, APAŠTALAI, MT 16, 13–19 „TU ESI PETRAS – UOLA; ANT TOS UOLOS AŠ PASTATYSIU SAVO BAŽNYČIĄ, IR PRAGARO VARTAI JOS NENUGALĖS“
Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“
Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“.
Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“
Tada Petras prabilo: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“
Jėzus jam tarė: „Palaimintas esi, Simonai, Jono sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.
Evangelija Mt 16, 13–20
Kiti skaitiniai: Apd 12, 1–11; Ps 34; 2 Tim 4, 6–9. 17–18
Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius
Šiandien švenčiame dviejų ankstyvosios Bažnyčios stulpų – Petro ir Pauliaus šventę. Šie vyrai įkūnijo ir savitai išreiškė du gyvybinius krikščionybės bruožus: pastoraciją ir misijas. Nuo pirmųjų Sekminių atsiskleidė vadovaujamas Petro vaidmuo Bažnyčioje. Petras iš Jeruzalės persikėlė į Antiochiją, iš ten – į Romą, kur jau du tūkstančius metų jo įpėdiniai atspindi ir perteikia Jėzaus troškimą palaikyti savo Bažnyčią.
Petro tikėjimo kertinis akmuo ir jo, kaip Bažnyčios vadovo, pasiuntinybės pagrindas – tikėjimo išpažinimas: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus.“ Tą patį tikėjimą patvirtina Paulius, sakydamas: „Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus“ (1 Kor 3, 11). Nors Paulius iš apaštalų paskutinis išpažino tikėjimą Jėzumi, galima tvirtinti, kad būtent jis išplėtojo tikėjimo mokymą, tapusį mūsų tikėjimo pamatu, kuriuo remiasi ir šių dienų Bažnyčia.
Petras ir Paulius yra nuostabūs pavyzdžiai, rodantys, kad Dievas gali uždegti žmones ir paversti juos galingais Evangelijos liudytojais. Tai, ką šie žmonės padarė, nebuvo nuveikta tik jų sunkaus darbo, kūrybingumo ir puikių administracinių gebėjimų dėka. Abu – ir Petras, ir Paulius – buvo suformuoti ugnyje sunkumų ir nesėkmių, padariusių juos nuolankius. Ir štai vaisius: jie įsisąmonino, kaip jiems reikia Jėzaus, ir buvo pagauti Jo meilės, labiausiai patraukiančios meilės, kokią tik galėtų patirti. Paulius buvo tiesiog žėrintis žmogus, jam puikiai viskas sekdavosi. Vis dėlto Dievas jį vedė įvairiausiomis gyvenimo aplinkybėmis, kol galų gale Paulius nebetroško nieko, tik būti toks kaip Jėzus. Ir Petras buvo kančios kupinas žmogus. Jis nuoširdžiai mylėjo Jėzų, vis dėlto buvo linkęs kliautis savo paties išmintimi. Jėzus jam padėjo pamatyti tikrą savo širdies padėtį, ir to rezultatas – ne nusivylimas, bet Jėzaus meilės ir gailestingumo išgyvenimas. Tai vedė Petrą prie vis didesnės meilės Jėzui.
Mums taip pat svarbu įvykdyti savo pašaukimą, kaip kad ir apaštalams, kurių šventę šiandien švenčiame. Dievas kiekvieną iš mūsų panaudoja skirtingai, bet kai atsiliepiame į Jo kvietimą, vyksta įstabūs dalykai. Jėzus klausia ir mūsų: „Kuo jūs mane laikote?“ Neužtenka tik žinoti apie Jėzų, bet yra svarbu Jį pažinti ir priimti Jį kaip savo asmeninį Viešpatį ir Išganytoją. Mes pašaukti skelbti, kad Jėzus Kristus yra Viešpats. Paklauskim savęs: ar Jėzus yra mano Viešpats? Ar Jis yra mano gyvenimo centras?
Bernardinai.lt