Sausio 1-oji daugumai tapatinasi su nauja pradžia, tuščiu lapu, kurį stengsimės užpildyti pavyzdingai. Moterys žada rasti stebuklingą dietą ir sulieknėti, o vyrai atsisakys rūkymo. Seni kalendoriai virsta dūmais. Sausio mėnuo gana šaltas, bet neša ir nemažai šilumos. Mat sausio 1-oji – Vėliavos diena, sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena. Lietuviai įrodė, kad net tokia maža valstybė jei nori – tai gali. Dabar kasmet Kalėdas švenčiame be baimės, laisvi. Laisvė nėra dovanojama – ji iškovojama.
Valstybės vėliava – oficialus jos simbolis. Prasmingai atspindi šalies istoriją, garbę. Trispalvės naudojimą reglamentuoja įstatymas. 1918 m. balandžio 19 d. komisija, kuriai priklausė Jonas Basanavičius, Antanas Žmuidzinavičius ir Tadas Daugirdas, nutarė, kad vėliavos projekte bus trys vienodo pločio horizontalios juostos: geltona viršuje, žalia viduryje, raudona – apačioje. Pirma spalva simbolizuoja aušrą, be to, suteikia visumai gyvumo. Žalia – gamtos grožis. Raudona simbolizuoja drąsą, pralietą kraują. Šios spalvos labiausiai atspindi liaudies drabužių, juostų, audinių atspalvius.
Okupacijos laikotarpiu trispalvė viešose vietose būdavo iškeliama slapta kaip pasipriešinimo režimui ženklas. Pirmą kartą Gedimino pilyje kaip laisvos Lietuvos simbolį 1919 m. sausio 1 d. ją iškėlė dešimties Lietuvos savanorių būrys. Ceremoniją vainikavo šūviai ir himno sugiedojimas. Po to vėliava keletą kartų buvo plėšoma. Širdis virpėjo žiūrint, kaip ji trypiama. Laimei, širdies plakimas visų buvo vienas. Ne veltui sakoma, kad viltis žūsta paskutinė, nes tik penktas kartas nemelavo. Iškelta trispalvė dabar plevėsuoja visą laiką. Kasmet sausio 1 dieną ant Gedimino kalno rengiamas iškilmingas vėliavos pakeitimas nauja.
Sausio 13-ąją lietuviai nepabūgo stoti akistaton su mirtimi. 1991 m. Sovietų Sąjunga bandė įvesti savo politinę valdžią ne žodžiais, o prievarta, ginklų pagalba. Niekas nesitikėjo tokio masinio žmonių pasipriešinimo. Tankais, šautuvais buvo rodomas armijos viršumas prieš paprastus duonos valgytojus. Be jokių ceremonijų buvo vaišinami švinu. Kaip visur nėra teisybės, taip ir čia nebuvo: plikos rankos prieš automatus. Lietuva priminė obelį, apsunkusią nuo vaisių. Su lemtimi neprikovosi, nes nuo likimo nėra vaistų. Dievo dėka ir dėl žmonių užsispyrimo tapome laisvi. Kai kurie pasakytų, kad tai pradžios stebuklas. Lietuviai apsiginklavę daina, tikėjimu ir savo kūnais, pasirengę pralieti kraują dėl kitų. „Mes jėga, mus vienybė veda tolyn“.
Negalima sakyti, jog viskas prasidėjo ir baigėsi sausio 13-ąją, bet tada buvęs pats įkarštis. Kai sovietų armija jau šeimininkavo Spaudos rūmuose, buvo aišku, kad kitas tikslas bus televizijos bokštas, o vėliau – Aukščiausioji Taryba. Balti popieriniai veidai (taip buvo vadinami sovietų kariai) šaudė be perspėjimo. Ne tik iš automatų. Sužeistieji turėjo daug paviršinių galvos žaizdų nuo tankų smūgio bangos.
Užėmus bokštą atėjo eilė tuo metu svarbiausiam valstybės objektui. Minios patraukė parlamento link. Valstybės širdžiai kilo rimtas pavojus. Ten esančius žmones pasiekė informacija apie kruvinus įvykius. Krašto apsaugos ministro (šias pareigas ėjo Audrius Butkevičius) įsakymu pradėta skubiai organizuoti gynėjų būrius. Per 15 minučių buvo paruošta bei surašyta parlamento gynėjų priesaika. Ja buvo pasižadama „ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę, sąžiningai vykdyti valstybės įstatymus ir savo viršininkų įsakymus, šventai saugoti patikėtas paslaptis, Lietuvos priešams jokių žinių neteikti bei visada dirbti Lietuvos tėvynės labui“. Prisiekusieji tapo Lietuvos Respublikos kareiviais su visomis to pasekmėmis. Aplinkui pastatą buvo sustatytos barikados, pasirūpinta, kad sovietų armijos kariai bei priešiškai nusiteikę civiliai, norintys sukelti perversmą, nepatektų į vidų. Pasklidus žiniai apie valstybei gresiantį pavojų į Vilnių pradėjo vykti minios, pasiruošusios ginti, kas joms sava ir brangu.
Nereikia laukti lietaus iš giedro dangaus, bet čia įvyko stebuklas. Didžiulę karinę galią turinti imperija buvo sustabdyta be ginklų. Turime būti dėkingi tiems, kurie stovėjo „taip kaip stovi laisvė“. Kūnai buvo traiškomi, vis dėlto sielos liko nepaliestos. Atrodo, viskas gerai baigėsi, bet yra ir tamsioji medalio pusė: 14 žuvusiųjų, sužeisti kulkomis, tankais, dingę be žinios. Tokia didelė pasirodė laisvės kaina, kurią teko sumokėti.
Norint ką nors pasiekti, reikia kažką prarasti. Kasmet minime ir pagerbiame didvyrius, kurių dėka nebijodami keliame vėliavą, esame čia ir dabar laisvi. Mes išeisim, ateis kita karta. Žmogus gyvas tiek, kiek gyvas jo atminimas ir kiek tuo atminimu yra rūpinamasi. Nevalia užmiršti to, kas buvo, nes „jei pamiršim praeitį, neturėsim ateities“.
Birutė Sendaitė, punskas.pl