Š. m. spalio 3 dieną Punsko parapijos klebonijoje įvyko eilinis Parapijos sielovados tarybos susitikimas. Tarp svarstomų temų buvo ir bažnyčios puošimo bei tvarkos parapinėse kapinėse palaikymo temos. Kaip paprastai pagrindinė bėda – lėšų trūkumas.
Susirinkusieji svarstė, kokiu būdu galima būtų papuošti bažnyčią gėlėmis. Ateina rudens ir žiemos laikotarpis, kuomet darželiuose jau nebežydi jokie žolynai ir, deja, reikia juos pirkti. O šv. mišių metu surinktų aukų šiam reikalui nepakanka.
Nuspręsta padėti dėžutę su užrašu „Auka gėlėms“ (ji padėta spalio 20 d.) prie Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo paveikslo (prie krikštyklos). Šalia yra padėtos mažos žvakutės, kurias atėję žmonės gali uždegti tam tikra intencija ir įmesti auką į dėžutę. Tokiu būdu, tikimasi, bus surinkta lėšų visų altorių ar bent didžiojo altoriaus papuošimui. Ar tų aukų pakaks, priklausys nuo žmonių dosnumo.
Kita problema – tvarkos Punsko kapinėse palaikymas.
Punsko kapinės yra parapinės ir pagal Kanonų teisės kodekso Kan. 1243 jomis rūpinasi jų administratorius – Punsko klebonas. Jis, kaip parapijos vadovas, jose turi palaikyti tvarką: sumokėti už vandenį iš vandentiekio, už atliktus darbus (pvz., didžiulių medžių genėjimą ar išpjovimą, žolės pjovimą), šviesą, už šiukšlių išvežimą. Ypač šiemet pastarasis reikalas sukėlė klebonui galvos skausmą: metų sąskaitos už šiukšlių išvežimą suma – net 16000 zlotų! Kas tai per šiukšlės? Pačių parapijiečių ant kapų sunešti vainikai (ne tik gyvų gėlių, bet ir plastmasiniai) ir žvakės. Deja, už tai reikia sumokėti du kartus: kai žmonės dideliais kiekiais perka ir neša gėles, vainikus, žvakutes kapams puošti ir kai klebonas iš parapijos iždo (tuo pačiu – iš žmonių surinktų pinigų iždo) turi sumokėti už šiukšlių išvežimą. Klebonas ne kartą apie tai kalbėjo mišių metu, prašydamas, kad parapijiečiai kukliau puoštų savo kapus. Tikriausiai ne vienas namuose stengiasi taupyti vietą šiukšlių konteineriuose, rūšiuodami atliekas, kad kuo mažiau reikėtų mokėti šiukšlių išvežimo įmonei, tad kodėl to nepaiso kapinėse?
Mūsų parapijoje nėra privalomų mokesčių, susijusių su kapinėmis. Lėšos, skirtos šios vietos tvarkymui, yra renkamos Visų šventųjų dieną bei jų dalis paimama iš bendro parapijos iždo.
Kitose parapijose (pvz., Seinų kapinėse) yra įvesti mokesčiai, susiję, pvz., su paminklo statyba (10 proc. paminklo vertės). Yra dar kitų būdų rinkti pinigus kapinių išlaikymui, kuriuos nurodo 1959 m. sausio 31 d. įstatymo dėl kapinių ir mirusiųjų laidojimo 7 straipsnis, nusakantis, kad kapinių administratorius turi teisę už laidojimo vietą kas 20 metų paimti mokestį. Lenkijoje kiekviena vyskupija šiuo įstatymu pasinaudoti gali arba ne. Jei nusprendžia užtvirtinti mokestį – pati savo statute nurodo, kokia tai bus suma. Jei parapijietis už laidojimo vietą (kapą) po 20-ies metų nesumoka, kapinių administratorius turi teisę tokį kapą likviduoti ir jo vietoje laidoti ką kitą. Punsko klebonas, nors tokios tvarkos reglamentą parapijos kanceliarijoje turi, – šio įstatymo parapijoje netaiko.
Be abejo, atsiras skeptikų balsų – juk kunigai ir Bažnyčios tarnai už laidojimą (šv. Mišias, palydėjimą į kapus) paima dideles sumas. Vyskupija apibrėžia, kokio pobūdžio aukos yra skiriamos kunigams ir parapijai. Su laidojimu susijusios parapijiečių aukos kunigams priskiriamos „iura stolae“ (vad. stulos teisė) ir šias lėšas jie turi teisę traktuoti kaip savo uždarbį. Dauguma parapijų dalį to uždarbio skiria klebonijos bei kunigų išlaikymui (tai praktikuojama ir Punsko parapijoje). Vargonininko ir zakristijono atlyginimas nėra susijęs su „iura stolae“. Jų alga – tai aukos, surinktos kalėdojimo metu, krikštų, laidotuvių, vestuvių, egzekvijų progomis. Gavę tą atlyginimą jie patys atsiskaito su Sodra ir Mokesčių inspekcija. Bažnyčios dokumentai numato, kad Bažnyčios tarnai turi gauti atitinkamą algą, kad galėtų išlaikyti padoriai savo šeimą.
Kaip išspręsti amžiną parapijos problemą – lėšų stoką? Gal reikėtų dažniau ir atviriau šiuos dalykus aiškintis tiek kunigams, tiek parapijiečiams, skirti vieni kitiems daugiau įžvalgumo ir supratimo? Juk Bažnyčia tai ne tik dvasininkai ir tarnautojai. Visų pirma ją turi kurti parapijos bendruomenė. Kiekvienas parapijietis turėtų jausti atsakomybę už savo šventovę, už savo artimųjų amžinojo poilsio vietą ir nors minimaliai įsijungti į jų puoselėjimą. Visiems gera užeiti į atnaujintą bažnyčią, sutvarkytas kapines. Jauskime pareigą ir sąžiningai rodykime kitiems pavyzdį, nesmerkdami ir nešmeiždami vieni kitų.
Božena Bobinienė, punskas.pl
Tegul, nuo savu kapu, kiekvienas pasiimtu su savim siuksles,nublukusius vainikus ir liekanas po zvakiu.Juk is namu paima i savartyna. Gal kai patiems reiks pasirupinti,nenes tiek i kapus. Mirusiems svarbi tik malda ir zvakes liepsna. O kalnai vainiku ir paminklai tik tuscias pasirodymas pries zmones.