Nepaisant to, kad Darbo partijos juodosios buhalterijos byla jau penktus metus nagrinėjama teisme, tam tikra dalis rinkėjų vis dar nori, kad jiems atstovautų būtent ji. Viktoro Uspaskicho asmuo simboliškai įkūnija problemas, kurios chroniškai kamuoja mūsų politinį gyvenimą.
Kaip besisuksi, bet pagal Lietuvos gyventojų apklausas tarp palankiai vertinamų politikų visuomet figūruoja Darbo partijos lyderio europarlamentaro Viktoro Uspaskicho pavardė. Negana to, net skelbiamos prognozės, kad jis būsiąs šalies premjeras. Toks stabilus populiarumas išlieka nepaisant fakto, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama vadinamoji Darbo partijos juodosios buhalterijos byla.
Viktoras Uspaskichas – naudingas
Visų pirma „Uspaskicho problema“ mūsų politikoje nėra nauja, tačiau ją spręsti visada buvo vengiama. Juk vos jis pradėjo reikšti pretenzijas į politiko vaidmenį, išsyk surasdavo sąjungininkų tarp politikų. Pradžioje juo buvo Artūras Paulauskas, vėliau įsteigus Darbo partiją – socialdemokratai. Savotišku užnugariu jam buvo ir Prezidentas Valdas Adamkus, kurio rinkimų kampanijos skolas padengė Kėdainių „bojarinas“. Dabar socialdemokratai su „tvarkiečiais“ vėl tiesia V. Uspaskichui kelią į valdžios aukštumas.
Paprasčiausiai V. Uspaskichas yra naudingas – tuomet, kai rėmė A. Paulauską ir V. Adamkų, kai 2004-aisiais padėjo Algirdui Brazauskui tapti premjeru, pagaliau šiandien, kai juo kaip kokia meška cirke yra gąsdinami rinkėjai.
Žinoma, šios politinės sėkmės priežastis – dideli pinigai, kurių kilmė niekada nebuvo aiški ir, deja, nebuvo rimtai stengiamasi jos išsiaiškinti. Kyla natūralūs klausimai, kodėl dar iki įsteigiant Darbo partiją neatsirado klausimų dėl V. Uspaskicho įmonių lėšų skaidrumo, kodėl šios partijos veikla teisėsauga susidomėjo tik po jos skilimo, kodėl Seimo Darbo partijos frakcijos seniūnas Vytautas Gapšys (kuris, pasak pagrindinės liudytojos „juodosios buhalterijos“ byloje N. Steponavičiūtės, gaudavo neoficialų darbo užmokestį) net pabuvo Seimo opozicijos lyderiu, pagaliau kodėl taip ilgai Darbo partijos juodosios buhalterijos byla nagrinėjama teisme? Visi šie šešėliai tik išryškina politikų įsiterpimą į šiuos procesus. Kitaip tariant, šalies politinis elitas sąmoningai taikstosi su V. Uspaskicho buvimu ir su juo flirtuoja.
Nėra nekaltųjų mergelių
Pažvelgus į buvusios partijos kasininkės N. Steponavičiūtės liudijimus sunku patikėti, kad kalbama apie partijos veiklą. Po jų tik naivuolis gali manyti, kad Darbo partija turi šį tą bendra su kokiomis nors demokratinėmis vertybėmis ar autentišku partiniu gyvenimu.
Štai liudytoja pasakojo apie iš partijos būstinės vežtas grynųjų pinigų sumas, kurios siekdavo iki 300–400 tūkst. litų. Prokuroras yra skelbęs, kad 2004–2006 metais partijos dokumentuose nefiksuota apie 25 mln. litų pajamų ir apie 23 mln. išlaidų, susijusių su turtu, įsipareigojimais ar struktūros pasikeitimais. Ieškinį šioje byloje yra pareiškusi ir Valstybinė mokesčių inspekcija, kuriai nebuvo sumokėti daugiau kaip 3 mln. 9 tūkst. litų privalomų mokesčių ir įmokų, bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius dėl valstybei padarytos žalos nesumokant privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų – daugiau kaip 855 tūkst. litų. Sutikime, kaip partijai – sumos įspūdingos. Tad ji buvo virtusi gerai organizuota nešvaraus verslo įmone, kuri buvo paprasčiausia pinigų plovykla.
Tačiau Darbo partija nėra kekšė nekaltųjų mergelių gimnazijoje. Nėra abejonių, kad ir kitų partijų veikloje galima rasti panašių požymių. Pavyzdžiui, taip teisėsaugos dėmesio ir nesulaukė buvusio sveikatos apsaugos viceministro liberalcentristo A. Skiko pasiaiškinimas teisme, kad kyšius iš Kraujo centro jis ėmė savo partijai. Prieš tokius dalykus užmerkiamos akys, nors faktai byloja patys už save.
Savo vyruko įvaizdis
Tai tampa puikiu paaiškinimu, kodėl V. Uspaskichas ir jo politinis „uabas“ vis susilaukia gyventojų palaikymo. Jų akyse „kniazius“ yra tik viena iš daugybės politinių blogybių, įsikerojusių mūsų šalyje.
Be to, nepamirškime, kad ir įvaizdžiui palaikyti V. Uspaskichas negaili nieko. Iš Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ bylos žinome, kad iš „kasos“ buvo finansuojami renginiai, per kuriuos lydavo ledais ir pasirodydavo stebuklingos staltiesės su dešromis bei kumpiais. Pats V. Uspaskichas tapdavo viskuo – agurkų karaliumi, linksmai laiką su baudžiauninkais leidžiančiu „bojarinu“, juokdariu, šokėju, dainorėliu ir kt. Jis – savas, gerai gyvenimą susitvarkęs vyrukas, kuris esą galėtų „sutampyti“ ir Lietuvą.
Negana to, jis imasi net religinio pranašo vaidmens. Ko gero, nieko stebėtina, kad grįžęs iš Rusijos vienoje iš kalbų jis negailėjo religinių motyvų. „Galvojau, kodėl Dievas leidžia tokius dalykus. Ne vieną bažnyčią pastatyčiau, dalijau labdarą, bet supratau, kad Dievas žino, ką daro. Todėl nusprendžiau kurį laiką nevažiuoti į Lietuvą, padėti sustiprėti motinai. Ne baimė mane laikė Rusijoje“, – tikino bendražygius V. Uspaskichas.
Tai kalbos, kurios labiau primena sektą ar kultą nei politinę partiją, kurios veikla yra akivaizdžiai destruktyvi, paremta asmenybės kultu, ignoruojanti socialinę aplinką ir paverčianti ją savo propagandinės misijos lauku. Čia puikiai tinka ir aukos vaidmuo, kuris itin paperka Lietuvos žmones ir kuriam terpę sudaro užsitęsusi teisinė kebeknė.
Mūsų šalies politiniame gyvenime menkai galioja moralinės taisyklės, yra lyderystės vakuumas, idėjų stygius. Tai Darbo partijos vadas išnaudoja visas silpnąsias mūsų politinės sistemos vietas. Tik jos apsivalymas nesudarytų galimybių tokių reiškinių pasikartojimui ateityje.
Tomas Viluckas, www.atgimimas.lt
na, turbūt, Uspaskio problema gana vykusiai atskleista ir netgi pakankamai objektyviai. Žinoma, atmetus keletą tyčia įdėtų nelabai pagrįstų teiginių, kuriais siekta parodyti ir asmeninį požiūrį į šį politiką. Turiu omenyje apibendrinimą apie religinę sektą iš pacituoto jo kalbos fragmento (palikime tai autoriaus sąžinei).
Taip pat ir kitas pastebėjimas, nors gal net ne tiek tyčinis, kiek saviapgaulinis. Galima kalbėti, kad Uspaskio politinė (beje, nereikėtų užmiršti ir verlso) sėkmė – dideli pinigai (niekam nepaslaptis kokie – Gazpromo), tačiau tai – tik viena medalio pusė. Nori ar nenori, bet Uspaskis yra charizmatiška asmenybė, o kitos partijos šiuo metu tokių neturi. Pradėjęs savo karjerą nuo suvirintojo, pasiekė tai, ką dabar turi. Kitos partijos iš tiesų turėtų labiau pastudijuoti jo fenomeną, nes kai nelieka „nekaltųjų mergelių“ (kaip pavyzdį nebūtinai reikėjo minėti tik liberalcentristus, nereikėjo pamiršti ir premjero uošvės aferų bei kitų partijų – tik už ką tada beliks balsuoti?), rinkėjams belieka vertinti tik partijų lyderių kalbas, jų veiklą arba, bene svarbiausia, požiūrį į žmones, dėl kurio rinkėjai dažnai politikams atleidžia jų smulkesnes nuodėmes arba, atvirkščiai, nekreipia dėmesio į iš principo naudingus nuveiktus darbus.