Už durų grojo pianinas. Nesuprantamos kalbos garsai galėjo pasiekti tik mūsų ausis. Tik mums skambėjo muzika. Patys užsisakėme uždarų durų koncertą. Ir už ką taip? Už nesibaigiančiu juoku girdomas keturias sienas.
Keturių sienų erdvėje kūrėsi gyvenimas. Virė kalbos, grindiniu tipeno pasakojimai apie vakar ir šiandien, vaikystės išdaigas ir suaugusiųjų rūpesčius, brolius ir seseris, darbą ir nedarbą, knygas ir filmus. Matėme, kaip už lango kėlėsi rytojus, o toli toli kitapus durų akis lydėjo vakaro saulė.
Vakaro saulė gaivino mažųjų kojyčių šypsenas. Ten nebuvo vietos tylai. Vienas balsas keitė kitą. Baltos rankytės bėgiojo nuo vienų pirštelių prie kitų. Jos žaidė. Žaidė taip, kaip mes niekada nemokėjome žaisti. O gal ir mokėjome, bet užmiršome, kaip tai daroma. Užaugome nevertindami vaikystės saldumo.
Jurgitos Stankauskaitės nuotr.
Dabar saldiname pirštus nieko nevertais kūnais. O kaip norėtųsi prisiminti prieš kelis dešimtmečius sirpusių vyšnių skonį. Dar kartą įmerktume raudonas uogas šaltame piene.
Užšaldėme akis kitapus stiklo degančiuose languose. Nesuprantame, kodėl įdomiau žvalgytis po svetimus langus. Nebyliai atsistojame po palangėmis ir klausomės po svetimomis pėdomis traškančių grindų. Tarsi jose grotų įdomesnė muzika.
Užsisakę uždarų durų muzikos ištirpdėme visus sustingusių akių ledus. Žvilgsnius nukreipėme į save. Mokėmės klausytis vienas kito. Nors saulės spinduliai nelepino mūsų skruostų, patys išmokome nusipiešti saulę, pasidovanoti nematomo mėnulio šviesą. Supratome, kad ne viskas sviestu patepta.
Už uždarų durų sviestu tepėm duonos riekę užsigerdami saldžiu pienu pagardintos arbatos.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl