Poeto Tomo Venclovos nuopelnų laisvinant lietuvių tautą ir jos savimonę iš tamsumo, atsilikimo, nacionalizmo, žydšaudžiavimo, rusofobijos, polonofobijos ir kitų blogybių, nuo kurių iškiliam liberalios pasaulėjautos pasaulio piliečiui taip užima kvapą, kad jis net ima ir prasitaria – dūstu, jokioje jaučio odoje nesurašysi.
Tad nekeista, kad jis visu savo tarptautiniu laisvo žodžio gynėjo stotu puolė remti Rūtą Vanagaitę, susilaukusią visuomenės pasipiktinimo už savo plačiai skleidžiamus pramanus apie lietuvių pokario kovų didvyrį, gerą dešimtmetį sovietinių okupantų medžiotą pasipriešinimo kovos vadovą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Suimtą, žiauriai sadisto Dušanskio ir jo sėbrų kankintą, nuteistą ir sušaudytą kovotoją „rašytoja“ pavertė NKVD bendradarbiu, išdaviku, sovietinės sistemos pagarbintoju, galop – palūžusiu žmogumi. Suprantama, su užuominomis apie jo galimą dalyvavimą žydų žudynėse. Be tokių užuominų „palūžėlio“ portretas nebūtų toks išraiškingas ir tinkamas tarptautinei žiniasklaidai.
Kaip galima kartoti, esą Vanagas pats bandęs nusižudyti, perskaičius šiurpinantį anuometinių sovietinių gydytojų detalų aprašymą, kokios buvusios kankinio žaizdos po tardymo ir kokias operacijas reikėję atlikti. Tik nepaprastai kūrybinga viešųjų ryšių specialistės vaizduotė pajėgi kildinti pasakojimą apie profesionalų kariškį, kuris bando nusižudyti badydamasis akių obuolius ir traiškydamasis sėklides. Tad stebime ir dalyvaujame lietuvių tautą ir valstybę juodinančios kampanijos, pradėtos didelį atgarsį susilaukusia knyga Mūsiškiai, antrame veiksme. Jų turėtų būti ir daugiau – juk sutartinai veikia pagarsėjusių viešųjų ryšių praktikų pora, atsidavusi tarptautinei kovai su lietuvių tautoje glūdinčiu antisemitizmu, o gal ir „fašistinėmis nuotaikomis“. Toje kovoje skambus ir Kremliaus „prieš fašizmą“ kovojančių internacionalistų balsas bei pinigai.
Kam jau kam, o Venclovai derėjo susilaikyti. Apie tai jam jau buvo priminta. Tačiau širdžiai neįsakysi. Ir ne tik širdžiai, bet ir įpročiui į viską žvelgti tų pačių viešųjų ryšių požiūriu – kaip vienas ar kitas skandalas bei visuomeninį rezonansą įgavęs įvykis padeda kurti asmeninio reikšmingumo „kapitalą“. Paremdamas Vanagaitę, Venclova ir savo lietuviams gerbėjams, ir tarptautinei publikai pasirodo tinkamuose pavidaluose, kuriais jau yra įpratęs prisistatyti. Tų pavidalų keletas. Lenkų publikai – polonofilas, kovojantis su atsilikėlių lietuvių menkaraštiška polonofobija, neseniai lietuvių publikai atskleidęs didžią „istorinę tiesą“, esą A. Smetona sugalvojęs lenkus priešus, rusų draugams – kaip rusų kultūros puoselėtojas, kovojantis su gajais lietuviškaisiais rusofobiniais prietarais.
Pasirodymas E. Zuroffo režisuojamuose renginiuose teikia ypatingų tarptautinio garso balų. Venclovos rašytą ir vietinės žiniasklaidos paslaugiai paskleistą Vanagaitės palaikymo raštelį nepaprastai įdomu skaityti. Trumpas, gausu prasmių ir niuansų, tačiau svarbiausia žinia – visi besipiktinantys ar kaip kitaip smerkiantys Vanagaitės pasisakymus esantys Kremliui „naudingi idiotai“. Ne Vanagaitė su savo daugybe lietuvius juodinančių interviu Rusijos žiniasklaidai, o patys tokiais jos pareiškimais besipiktinantys lietuviai. Beje, tarp besipiktinančių nemažai ir Venclovos gerbėjų, taip pat pažangaus ir liberalaus jaunimo. Kodėl toks negailestingas lietuvių apibūdinimas? Matyt, dėl to, kad Vanagaitė nėra ir negali būti idiotė, nes ji tik puikiai dirba savo gerbtiną, didelio tarptautinio atgarsio susilaukiantį darbą.
Venclova gerai valdo plunksną, tad pirmiausia apsidraudžia, sakydamas nesiimąs „spręsti jo (Vanago – V. R.) biografijos klausimų“. Tačiau kas glūdi tokiame pasakyme? Venclovai šmeižikiški pasisakymai apie iškilų lietuvių tautos sūnų, yra tik biografijos klausimai. Tačiau juk žmonių pasipiktinimą ir sukėlė tie „klausimai“. Kita vertus, kam kam, o jau rašytojui derėjo tais biografijos klausimais bent jau pasidomėti prieš platinant ginamąjį raštelį. Didele panieka dvelkia ir didvyriškos Vanago kovos, jo kankinimų ir nužudymo apibendrinimas – „biografijos klausimai“… Skaitytojas tuoj nuvokia, kad toks tad jau tas lietuvių „istorinis veikėjas“, kad tarptautinio pripažinimo sulaukęs rašytojas iki šiol taip ir nerado laiko tais klausimais pasidomėti. Dar vienas apsidraudimas, tačiau su tam tikra objektyvistine potekste ir sykiu Vanagaitės pasisakymų svarbos pripažinimu – „galimas daiktas, kai kurie Rūtos Vanagaitės tvirtinimai klaidingi“. Kaip čia nepritarsi Venclovai – juk jis nemanąs, kad viskas teisinga. Tačiau – „galimas daiktas“. Ir tik – „kai kurie“. Išvada – kai kurie neabejotinai teisingi, o gal net visi. Tokia tad gilioji potekstė. Po jos pereinama prie Vanagaitę ištikusių baisybių – „pjudymas“.
Vargšė autorė, kuriai už žodžio laisvę ir tiesos paieškas tenka tiek daug išgyventi. Kaip čia prie jos neprisijungsi ir neparodysi pasauliui, kad dar yra parako poeto parakinėj: „Tačiau jos pjudymas man primena sovietinius laikus. Beje, jis daug sėkmingiau pasitarnauja Vladimiro Putino propagandai, negu bet kokie Rūtos Vanagaitės teiginiai“. Patriotiškai nusiteikusiems „naudingiems idiotams“ skirti reikšminiai žodžiai „sovietmetis“, ir „Putino propaganda“. Koks lietuvis norėtų su tomis baisybėmis sietis?.. Dabar Vanagaitė tampa esminiu lakmuso popierėliu, padedančiu išryškinti Lietuvos visuomenėje glūdinčias blogybes. O pats Venclova atlieka didelį herojišką darbą: drąsiai ir negailestingai įvardydamas lietuvius „naudingais idiotais“ kviečia juos to „idiotizmo“ atsisakyti – nereaguoti į jokius Vanagaitės, o su ja Zuroffo ir kompanijos pasisakymus apie lietuvių tautą ir jos didvyrius. O kad tie „naudingi idiotai“ kuo greičiau susiprotėtų, pridedamas ir numanomas jų „fašistiškumas“ – pasirodo, jie „teikia puikios medžiagos Putinui, bandančiam įtikinti pasaulio viešąją nuomonę, jog Lietuvoje reiškiasi fašistinės nuotaikos“. Juo labiau visuomenė piktinsis Vanagaite, juo daugiau bus tos „fašistinės nuotaikos“, kuri taip reikalinga Putinui. Toks yra Venclovos nuosprendis. Venclova puikiai supranta, ką rašo, ir teigia, dorų žmonių pasipiktinimą įvardydamas fašistinėmis nuotaikomis ir šitaip pritardamas tai pačiai Putino propagandai, tačiau mano, kad lietuviai „naudingi idiotai“ jo minties nepagaus, o rusai, gal net ir platesnieji pasaulio viešosios nuomonės sluoksniai, – kuo greičiausiai pritars kovotojui su lietuviškuoju nacionalizmu ir fašizmu.
Prisipažindamas esąs iš tų „naudingų idiotų“ vis dėlto svarstau, kokiu „idiotu“ buvo pats poetas, prieš gerą dešimtmetį aršiai kovojęs su lietuvių „rusofobija“, įvairiausiuose pasisakymuose aiškinęs, kaip sudemokratėjo Rusijos valdžia ir visuomenė, apgailestavęs, kad mes taip ir nesuvokiame, kaip pergalingai vakarietiškos vertybės įsitvirtina politiniame ir kultūriniame tos šalies elite, ir raginęs prezidentą Valdą Adamkų neprarasti istorinės galimybės kartu su kitais Vakarų šalių lyderiais sudalyvauti to paties Putino rengtame karo užbaigos 60-mečio minėjime. Prezidentui užteko sveikos nuovokos nevykti, nes vietiniams „idiotams“ jau aiškiai matėsi agresyvūs imperiniai naujosios Rusijos politikos ypatumai.
Tačiau Venclova nebuvo „idiotas“ – rusų publikai, o sykiu ir tam tikram europinio elito sluoksniui, rodė savo, kaip kovotojo su vietinių rusofobija, pavidalą, neužmiršdamas tuo vietinius dar ir paauklėti liberaliomis pasaulio piliečio vertybėmis. Šiuo metu kuo puikiausia proga netiesiogiai pasauliui parodyti ir savo, kaip Zuroffo draugo, pavidalą – juk tam ir tarnauja „fašizmas“. Nenustebčiau, jei šis sumanymas suveiktų ir Rusijos kanaluose, taip pat ir Izraeliui skirtuose, išvystume garbųjį poetą, pavargusiu nuo didvyriškų kovų balsu samprotaujantį apie tiesiog neišgydomas ir demokratizavimui nepasiduodančias prigimtines lietuvių ydas, kurias savo „drąsiais šiuolaikiškais klausimais“ ir „sudirginanti“ didžioji kovotoja už žodžio laisvę ir istorinės tiesos ieškotoja Vanagaitė.
