Mėgdavom su kaimynais žaisc „kavonių“. Daugiausia per gegužines. Alia dažniausia, tai gal mėgdavom karauc. Žaisdavom karą. Susiieškodavom lentų, išsipiešdavom an jų kalašnykovus ir rankini pieluki gražai išsipjaudavom. Matėm, kap jiej atrodo. Kap Vidugiruose da veikė svetainė ir valščus (past. namas prie dabartinės parduotuvės), tai vis aidavom pažūrėc televizoro. Jau tais laikais kaimi buvo vienas televizorus. O ko gi ty kito žūrėsi, jeigu ne šarvuočių (lenkų serialas „Keturi tankistai ir šuo“)! Oi, kap menčiniesi su tuom pieluki, kol gražai išpjauni šautuvų. Jeigu lanta suskyla, tai meci ir imi kitų. O kad galėtum šautuvų nešocis, tai raikėjo jam dziržo. Persijuosdavom su kokiu šniūru ir lakscydavom po kapinynų. Ir tra-ta-ta-ta!
Paskui da mėgdavom žaisc „Pikerį“ arba kitap vadzinamų „Bizdzų“. Kap jį reikėjo žaisc? Pirmiausia visi vaikai sustoja eiluki. Priešais juos stovi inkalta lazdukė – pikeris. Neatsimenu, kiek metrų nuo jos reikėdavo acitraukc, alia stovėdavom gan toli. Kiekvienas iš jų rankoj laikydavo tokio paco ilgio lazdų, kap tas pikeris. Nu ir kų vaikai daro? Vienas po kito užsimoja ir meta savo lazdas, mėgydami pataikycis in tų inkaltų. Katris numuša pikerį, tas yra laimėtojas. Jeigu nei vienas nepataiko, tai žūro, katro lazda nukrito arcausia pikero. Arcausia nukritusios lazdos savinykas gali pyrmas vėl mėgyc taikyc in pikerį. Ir tep ratuku. Šitų „Pikerį“, tai mus išmokino tėvai, ba jiej pasakoj, kad pacys maži būdami tep bovinosi.
Nesusilaikiau ir nusprendžiau įterpti čia savo komentarą. Po tėčio pasakojimo pradėjau ieškoti daugiau informacijos apie jo minimą „Pikerį“ arba „Bizdzų“. Pasirodo, kad tai yra lietuvių tradicinis žaidimas. Šį, kaip ir daugelį kitų, yra aprašęs žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Minima, kad „Pikeris“, tai vienas seniausių medžioklės ir karybos elementus imituojančių žaidimų, kuris kito laikui bėgant. Keitėsi taip pat jo pavadinimas. O „kavonių“ pavadinimas, pasirodo, nėra mūsų išgalvotas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. „Kavonės“ buvo žaidžiamos Lietuvoje, „ir gaudymo tipo žaidimai yra ne kas kita, kaip medžioklės ir kovos iš pasalų su priešu imitavimas“, – rašoma Lito Žilevičiaus straipsnyje. Apie „Bizdzų“ informacijos beveik nėra. Vienintelius užrašus suradau VDU Etnologijos katedros interneto puslapyje, kur sukaupta tyrėjų medžiaga apie įvairiausius vaikų žaidimus. Kaip kartas čia aptikau mūsų kraštietės, buvusios VDU studentės Rasos Pachutkaitės 2007 metais pateiktą informaciją, kurioje rašoma: „Bizdzus“ – ant žemės paženklinamas ratas, į vidurį įsmeigiamas maždaug pusmetrinis pagalys. Atskaičiuojama 20 m ar žingsnių nuo centro (nuo įsmeigto pagalio) ir kiekvienas žaidėjas meta horizontaliai lazduke; jei kuriam pavyksta numušti vertikalų pagalį, visi bėga prie jo. Muš lazdele tas, kas pirmas pribėgs ir įsmeigs gulintį pagalį. Laimi tas, kas daugiausia kartų numuš įsmeigtą pagalį.“
Paklausiau tėčio, kaip yra su tuo „Bizdzumi“. Jis tvirtina, kad galbūt kažkur vaikai galėjo rateliu sustoję žaisti, tačiau jis su draugais žaidė taip, kaip jį tėvai mokino, o po to ir man papasakojo.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
,,Pikerį“ ir aš vaikystėje dažnai žaisdavau keturmetės pradinės mokyklos kieme Valinčiuose .Žaidimo būdas buvo toks,kokį pateikė Gerb.Rasa.Buvo tai labai populiarius,panašiai kaip ir ,,slėpynės“ /,,kavonės“/ Punsko -Seinų krašte vaikų žaidimas.