Vaikščioti – sveika ir naudinga visiems

Per daug laiko leidžiu prie kompiuterio. Visą dieną darbe, po to grįžus vis dar atsiranda reikalų, kuriuos reikia patikrinti ar sutvarkyti įsijungus internetą. Ypač žiemą žmogus „užsitupėjęs“ – štai šiemet nuolat apsiniaukę, tai sninga, tai lyja – nesinori net nosies iškišt į lauką. Laimė, kad į darbą išlekiu pėstute, tai bent prasivėdinti yra proga. Bet jaučiu, kad tai per maža – vis dažniau tai stuburą skauda, tai savijauta blogėja… Gerai žinau: reikia judėti, daugiau judėti! Rodos, prireikus į kiekvieną miestelio kampelį einu pėsčiomis arba važiuoju dviračiu. Savaitgaliais su šeima stengiamės pakilti iš vietos, išvykti į gamtą ir pasivaikščioti. Bet viso to maža. Reiktų pasiryžti kai kam daugiau. Imti pavyzdį iš tų, kuriems nepabosta ilgas žygiavimas, bėgiojimas, iškylavimas po mūsų (ir ne tik) kraštą. Pasiryžti reguliariai išeiti iš namų ir tiesiog vaikščioti, nes tai kūnui sveika ir naudinga.

Taip, yra Punske žmonių, kurie nepiktnaudžiauja sėdėjimu prie televizoriaus ar interneto. Jiems įdomu ir smagu yra žygiuoti – eiti visą dieną po keliasdešimt kilometrų, patikrinti savo fizines ir psichines jėgas. Vieni mėgsta keliauti kalnais, kloniais ir miškais patys, kiti – buriasi į grupeles, kad būtų smagiau ir saugiau. Tiesa, tam reikia laiko, bet nieks neliepia kiekvieną dieną eiti didelių atkarpų. Yra ir tokių entuziastų, kurie dėl sveikatos kasdien eina, pvz., dešimt ar daugiau tūkstančių žingsnių (tiek rekomenduoja gydytojai endokrinologai, kardiologai). Vargu ar tuos žingsnius įmanoma suskaičiuoti, bet jau pati idėja išeiti iš namų – labai gera!

Pastaruoju metu žygiavimas tampa madingas, ypač organizuotas. Punsko ir Seinų krašto žygeiviai jau ketvirtą kartą dalyvavo Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacijos surengtame žygyje “Protėvių valdovų ir partizanų kovų keliais”. Startas ir finišas vyko Višakio Rūdos bažnytkaimyje. Maršrutas buvo ilgokas (apie 38 km) ir gan sunkus dėl apledėjusių miško keliukų. Tačiau norinčiųjų jį įveikti buvę labai daug – apie 1050 dalyvių. Tiesa, buvo dar viena, trumpesnė, apie 22 km trasa, bet tikslas buvęs tas pats. Visi susitiko vienoje vietoje ir galėjo pasidžiaugti, kad eilinį kartą pavyko nenusivilti savo jėgomis. Iš Punsko šiame žygyje ėjo 11 dalyvių. Su keliais jų teko maloniai pabendrauti ir pasikalbėti apie renginyje patirtus įspūdžius.

 

 

 Aldutę Šimčikaitę žygiuoti pakalbino draugė. Šiais metais Pėsčiųjų žygių asociacijos renginyje dalyvavo trečią kartą. „Pagalvojau – kodėl neišbandžius savo jėgų? Tiesa, šiemet trasa nebuvo lengva. Ėjome miško takais, o keliukai buvo labai slidūs. Sustojimų nedaug ir jie trumpalaikiai, tempas gana greitas. Tačiau buvo smagu jau vien dėl to, kad ėjo labai daug žmonių, kurie buvo be galo teigiamai nusiteikę, žygiavo su dideliu entuziazmu. Baigę žygį jautėme nuovargį, bet nuotaika buvo gera, nes pavyko įveikti savo silpnumą ir laimingai prieiti finišą.“

„Dalyvavau žygyje jau antrą kartą, nes mėgstu save išbandyt, pajusti, kur mano fizinės ir psichinės ribos, – atviravo Arūnas Bobinas. – Man patinka patikrinti save: ką sugebu, o ko ne. Tokiu būdu galiu labiau pasitikėti savimi.“ Arūnas tvirtina, kad ilgos distancijos ėjimui specialiai nesiruošė. Jį ir jo dėdę Joną Radzevičių nugalėjo smalsumas. „Manau, kad reikia daryti tai, ką pats nori, – įsitikinęs Arūnas. – Jei nepasitiki savo jėgomis – gal geriau nedalyvauk. Nors… jei nori išbandyti naujus dalykus, įgyti kažkokios patirties – reikia ryžtis! Labai svarbus, ir kartais sunkus, iššūkis yra savęs motyvavimas, mat keliaujant tokį atstumą, ištinka krizė – sunku išlaikyti tempą, reikia stengtis saugiai eiti, nepasimesti, sugebėti atgauti jėgas trumpų pertraukėlių metu.“ Arūnas pasiryžęs žygiuoti dažniau, bet prieš tai žada geriau pasiruošti fiziškai.

 

 

Daiva Vyšniauskaitė Pėsčiųjų žygių asociacijos renginyje dalyvavo trečią kartą. Ji ruošėsi jam parengiamosiose kelionėse po Punsko krašto apylinkes, kurias punskiečių žygių pradininkas Antanas Baudys organizuoja sausio-vasario mėnesiais, mat žiemą keliauti patogiau – galima eiti tiesiai laukais, nes nėra pasėlių. Keliauninkai patys sugalvoja ir pasiūlo įdomią apie 10 km trasą, susiburia sekmadieniais 10 val. prie Punsko valsčiaus ir išvyksta į treniruotę.

„Žygiuoja įvairaus amžiaus žmonės. Su manim eina ir mano mama – mes viena kitą motyvuojame ir palaikome“, – pasakoja Daiva. Mergina prisimena, kad dar vaikystėje sekmadieniais visa šeima automobiliu keliaudavo po apylinkes, Suvalkiją, ir dar toliau išsiruošdavo, o sustojus – nueidavo ne vieną kilometrą. Taigi toks aktyvumas jai artimas. „Kiek prisimenu, visada mėgau aktyviai leisti laiką. Ir dabar nuolat esu pasirengus: su savim turiu specialų krepšį, kuriame yra šlepetės, maudymosi kostiumas ir rankšluostis. Dažnai baigus darbą skubu į Suvalkų baseiną paplaukioti. Mėgstu taip pat bėgioti. Bėda ta, kad Punske ir apylinkėj nėra tinkamos trasos bėgiojimui. Keliai asfaltuoti, nemažas automobilių judėjimas, kaimuose laksto palaidi šunys, o pačiam miestelyje – tokiu laiku ore tvyroja iš kaminų rūkstantys dūmai… Būtų puiku, jeigu tokia trasa būtų paruošta aplink Punios ežerą. Susidarytų jau šioks toks nuotolis, ir pagrindas bėgioti būtų geras. O ištvermę noriu gerinti, nes ruošiuosi į pavasarinį žygį Lietuvos pajūriu, kurio distancija 50 km“, – prasitaria Daiva. Mergina iš patirties žino, kad fizinis pasirengimas yra svarbus – žygis, tai ne pasivaikščiojimas, o spartus ėjimas. Svarbu taip pat turėti tinkamą, patogią, neperšlampamą ir jau išbandytą avalynę. Nepatartina eiti į tolimą kelią su naujais batais, nes greit galima susižaloti kojas.

 

 

Vaikščioti galima individualiai, savo kompanijoje arba organizuotai – taip, kaip tai daro Pėsčiųjų žygių asociacija. Beje, žygių mėgėjų asociacijų ar būrelių yra ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Tokių organizacijų rengiami žygiai dažnai yra teminiai, su tam tikru tikslu. „Eidama pirmą kartą asociacijos surengtame žygyje per daug nesigilinau, su kuo susijusi pasirinkta trasa. Tiesiog ėjau, norėdama išbandyti ką nors nauja, patikrinti savo jėgas, – prisimena Daiva. – Tačiau vėliau susimąsčiau, nes trasa būna organizatorių apgalvota, susijusi su konkrečia tema. Šiemet taip pat ėjome su tam tikra „intencija“. Buvo pertraukėlės – teminiai sustojimai vietose, kurios yra susijusios su partizanų veikla, jų žūtimi. Viename sustojime ragavome karštu vandeniu užplikytų miško uogų ir žolių – t. y. partizanų arbatos, kurios jie anuomet sau virėsi. Kitoje vietoje mus pasitiko vyrai su miško brolių uniformomis, dar kitoje vaišinomės partizanų valgiu – lašiniais ir namine duona. Buvo galimybė aplankyti ir partizanų bunkerį, bet aš jo nemačiau, nes mes su drauge netyčia atsitraukėme nuo savo grupės. Tiesiog nuėjome paskui kitus ne ta kryptimi, ir tokiu būdu „užsidėjome“ dar kelis kilometrus, – prisiminus nuotykį šypsodamasi pasakojo Daiva. – Dabar ir aš, dalyvaudama tokiame žygyje, apmąstau ėjimo prasmę, – pripažįsta mergina. – Einu ne tik norėdama išbandyti savo jėgas, bet ir ką nors prisiminti ir pagerbti – šį kartą partizanus.“

Pasiteiravau žygeivių, kaip paskatintų kitus vaikščioti. Žygyje dalyvavusi Vida Žukauskienė ir visi kiti vieningai tvirtina, kad visų pirma verta tai daryti dėl savo sveikatos. Ypač jei retai judame, dirbame ne fizinį, stacionarų darbą, mokomės. Vaikščiojimas net yra labiau rekomenduojamas nei bėgiojimas, kadangi švelniau veikia mūsų sąnarius, raumenis ir kaulus. Kitas pranašumas – puiki galimybė patikrinti savo jėgas: ar eidamas ilgesnę distanciją nesuabejosiu ir nepalūšiu, ar įstengsiu fiziškai įveikti tokį atstumą. Galbūt sunkiausia yra žengti pirmą žingsnį, o vėliau – žygiavimas tiesiog tampa gyvenimo būdu. Norisi nors trumpam kur išeiti pasivaikščioti.

Prieš išvykstant į ilgesnę kelionę pėsčiomis, patyrę žygeiviai pataria kasdien bent po truputį treniruotis. Stengtis kuo daugiau sparčiai vaikščioti – į darbą, į parduotuvę, į bažnyčią… Nevengti laiptų – kuo dažniau jais kopsime, tuo geriau. Pradėti nuo trumpesnių distancijų, pvz., savaitgaliais pereiti po kelis kilometrus. Susirasti daugiau norinčiųjų vaikščioti ir viens kitą motyvuoti. Atsiminti, kad judėjimas – vaikščiojimas ypač teigiamai veikia sveikatą.

Punske retkarčiais galima susitikti vieną kitą bėgiką, kelias moteris, vaikščiojančias su šiaurietiškomis lazdomis, gal dažniau – dviratininkus, bet tai vis dar retas vaizdas. Sako, seniau žmonės buvo sveikesni dėl geresnio maisto be „chemijos“. Galima dar pridėti, kad ne tik dėl kokybiškesnio maisto, bet ir dėl aktyvumo buvo sveikesni. Pati gerai atsimenu laikus, kai į mokyklą nieks nevežė – reikėjo kasdien eiti 5 ar 4 km, o kai kurie mano draugai – dar ir daugiau tų kilometrų kulniavo. O dabar? – važiuoja automobiliu „nuo slenksčio iki slenksčio“. Tai kada vaikui judėti – jei išlipęs iš mašinos tuoj turi sėsti ruošti pamokas?..  Turėkime tai omeny. Skiepykime vaikams norą aktyviai leisti laisvalaikį, keliauti, judėti. Ir kuo daugiau vaikščiokime!

Dėkoju mano pašnekovams Aldutei, Arūnui, Jonui, Daivai ir Vidai už pasidalijimą įspūdžiais ir patarimais.

Božena Bobinienė, punskas.pl