Evangelijoje yra aprašomas Jėzaus gundymas. Velnias parodė Jėzui visas pasaulio karalystes bei jų didingumą ir tarė: „ Visa tai aš tau atiduosiu, jei, parpuolęs ant žemės, pagarbinsi mane.“ Jėzus atsakė: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4,9–10). Velnias yra melagis ir be perstojo gundo žmones, žadėdamas tai, ko negali išpildyti. Jėzaus mokiniai turi būti pasiruošę šį gundymą atremti.
Evangelijoje taip pat pasakojama, kaip Jėzus siunčia savo mokinius skelbti Gerosios naujienos apie Dievo karalystę. Jis suteikia mokiniams galią gydyti ligas, tramdyti demonus, tačiau įpareigoja neimti su savimi nei pinigų, nei duonos ir eiti ne pas pagonis, o tik pas savo tautos žmones ir kviesti juos priimti Gerąją naujieną. Jėzus priminė, kad Evangelijos skelbėjams nebus lengva: jie bus nekenčiami, patirs net persekiojimų, tačiau neturi bijoti žudančių kūną, bet negalinčių pakenkti sielai (plg. Mt 10,28).
Šie Kristaus įpareigojimai atrodo beveik neįgyvendinami. Ar galėtume šiandien įsivaizduoti Evangelijos skelbėją, neturintį būtiniausių priemonių savo pragyvenimui ir misijai? Ar galėtume įsivaizduoti Evangelijos skelbimą be komunikavimo priemonių – be radijo, televizijos, be bažnyčių, – juk visa tai brangiai kainuoja? Akivaizdu, kad Šv. Rašto žodžius ne visada reikia suprasti tiesmukiškai – svarbu suprasti esmę, tai, ką Jėzus nori pasakyti siunčiamiems mokiniams. Apaštalams skirtose nuorodose Jėzus aiškiai pabrėžė, kad jo mokiniai turi pasitikėti ne pasaulio ir ne pinigų galia, bet Dievu. Kristaus mokinių neturtas turėjo liudyti, kad didžiausias jų turtas yra pats Dievas, dėl kurio jie pasiruošę prisiimti neturtą, vargą, persekiojimus ir net mirtį.
Jėzaus kvietimas drąsiai atmesti gundymą turtais tobuliausiai būdavo įgyvendinamas vienuolinėse bendruomenėse. Šv. Pranciškus Asyžietis, norėdamas atnaujinti Bažnyčią, įkūrė Trečiojo ordino bendruomenę su labai griežta regula. Ne tik pavieniai vienuoliai, bet ir vienuolinė bendruomenė negalėjo turėti jokių piniginių santaupų. Net iš žmonių gautą ir nesuvalgytą išmaldą vakare reikėdavo išdalyti stokojantiems. Žinoma, tokia griežta regula dar esant gyvam šv. Pranciškui buvo sušvelninta, nes pasirodė praktiškai neįgyvendinama.
Kristaus Evangelija jau yra pasiekusi visus pasaulio žemynus dėka misionierių, priklausiusių vienuoliniams ordinams – pranciškonams, dominikonams, jėzuitams, saleziečiams ir kt., kurie ryžtingai atsiliepė į Jėzaus kvietimą visiškai pasitikėti tik Dievo pagalba. Kristaus nepažįstantys žmonės ne tik iš misionierių skelbimo, bet dar labiau iš jų neturto suprasdavo, kad verta priimti tokį tikėjimą, dėl kurio žmonės sugeba tiek daug išsižadėti.
Bažnyčia iš dvasininkų ne vienuolių nereikalauja laikytis griežto neturto, tačiau Bažnyčios kanonai numato, kad vyskupai bei kunigai turi „gyventi paprastai ir susilaikyti nuo visko, kas dvelkia tuštybe“ (282 kan. – § 1). Jei susidaro daugiau pajamų, nei reikia pragyventi, tuomet dvasininkai yra įpareigojami jas „skirti Bažnyčios gerovei ar karitatyvinei veiklai“ (282 kan. – § 2). Reikia tik apgailestauti, jei šių normų nesilaikoma, nes dėl to žmonės pagrįstai piktinasi ir nukenčia sielovados darbas. Godumas nepuošia nė vieno žmogaus, juo labiau dvasininko, pašaukto skelbti ir liudyti dvasinių vertybių pirmumą.
Pinigai ir bet koks turtas yra didžiausias ne tik dvasininkų, bet ir kiekvieno žmogaus gundymas. Tiesa, Evangelija nereikalauja, kad Bažnyčios nariai būtų beturčiai, bet reikalauja, kad Kristaus sekėjai savo viltis sudėtų ne į sąskaitas bankuose, bet į Viešpaties rankas. Jeigu žmogus leidžiasi užvaldomas godulio, toks elgesys skleidžia žinią, kad jo galutinis tikslas – ne Dievas, bet kažkas kita. Godumas ir stabmeldystė yra broliai dvyniai, o jų tėvas velnias. Jau iš Senojo Testamento mus pasiekia aiški nuostata, kad Dievu pasitikinčiam žmogui nevalia garbinti aukso veršį, nes šis garbinimas yra pražūtingas.
Nevaldomas godumas mūsų laisvės kelyje daugeliui tapo suklupimo akmeniu. Nelaimė, kai godus žmogus eina atsakingas pareigas, nes godumas labai dažnai nulemia nesąžiningus jo sprendimus. Kyšininkavimas, korupcija, nešvarūs sandėriai ir daug kitų nusikaltimų, dėl kurių kenčia Lietuvos žmonės, kyla iš stabmeldiško požiūrio į turtą, tik jį matant savo laimės šaltiniu. Iš tikrųjų žmogus yra vertas pagarbos ne dėl to, ką turi, bet dėl to, kas jis yra.
Evangelija smerkia ne tik žmonių godumą, bet ir tinginiavimą. Jėzus viename iš savo palyginimų kalbėjo apie šeimininką, padavusį savo tarnams pinigų ir paliepusį verstis. Vieni gautus pinigus leido į apyvartą ir šie atnešė pelną, o vienas užkasė gautus pinigus į žemę. Šeimininkas pagyrė darbščius tarnus, o tinginiui pasakė: „Blogasis tarne, tinginy! Tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą. Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes“ (Mt 25,26). Šiuos žodžius reikėtų gerai apmąstyti visiems, kurie tingi dirbti ir nuo ryto iki vakaro sėdi kur nors prie baro, jame palikdami savo pensijas ir pašalpas.
Dievas mums padovanojo gražų pasaulį bei ne mažiau gražią Lietuvą ir nori, kad būtume geri šeimininkai, tą pasaulį gražindami ir palikdami jį būsimoms kartoms geresnį, nei paveldėjome.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Bernardinai.lt