Paprastai šilčiausias vasaros laikas būna paskutinės 10 liepos dienų. Didžiausią šilumą dažniausiai lydi stiprios liūtys ir perkūnijos.
Koks liepos mėnuo buvo prieš 10 metų? 2016 m. liepos 18 d. „Pastogėje“ (straipsnyje „Liepa – metų šilumos viršūnė gamtoje ir būstuose“) rašyta, kad tikroji vasara truputį pavėlavusi, prasidėjo kiek vėliau – birželio viduryje, temperatūra siekė 28–35 laipsnius šilumos (tokios dešimtmetį nebuvę). Karštis ir sausra sukėlė aibę gamtos nelaimių, labai padidėjo oro tarša, šimtmečio nelaimė kilo įsiliepsnojus Neringos miškų gaisrui.
Neseniai rašiau, kad šaltos liepos naktys ir šalta, šlapia visa liepa. Dabar skubu pasidžiaugti šiluma. Jau savaitę kaitina saulė. Nors naktys vis vien šaltos, bet soduose pradžiūvo ir laukuose. Kiek nupjauto šieno supuvo, tai ir palikta. Kiti skuba pjauti ant kalvelių, grėbti ir kaupti šienainį. Pabaliai vis dar vandens apsemti, bet pamaži senka. Turėtų būti gerai. Neseniai Seinų viršaitis paskelbė, kad galima pildyti paraiškas dėl lietaus ir vėjo sodybose ir laukuose padarytos žalos.
Ilgalaikės liūtys su vėjais tikrai pridarė žmonėms nemažai žalos: apsėmė rūsius, pievas, pasėlius, sodus. Krinta pūvantys vaisiai, daržovės irgi mirko, todėl pūva. Upeliai ir grioviai iki šiol sklidini vandens, kol kas jis nenuteka į ežerus. Lietaus su perkūnija buvę nuo 30 iki 40 mm, vėjo stiprumas – iki 85 km/val.
Javai gražiai išplaukę, kai kur dėl lietaus pertekliaus pageltę, varpos nespėjusios prinokti ir tuščios. Bąla pasvirusiom varpom stipresni rugiai, kvietrugiai.
Taip gamtoje sutvarkyta, kad kai vieną darbą nudirbi – imies kito. Kur aukščiau ir lengvesnė dirva, šeimininkėms daržoves reikėjo laistyti tik iki sudygimo. Vėliau daržuose neblogai priaugo daržovių ir gėlių. Dėl lietingos vasaros mažai reikėjo laistyti, bet dažnai teko purenti žemę aplink daigus, nes dėl liūčių šaknys nekvėpavo.
Miške po lietų jau liepos pradžioje pasirodė voveruškos (vad. žąsukės). Kas mėgsta jas – galėjo išvirti skanią sriubą ar pakepinti keptuvėje su svogūnu, spirgais, grietine. Žemuogės didelės ir gražios, bet nedaug jų buvo. Avietės – smulkios ir mažoka. Mėlynės jau antrą kartą prinokusios. Pirmų visai mažai buvo, nes pavasario šalnos pakando žiedelius.
Ona Tumelienė prisimena:
– Kap Kreivėnuose gyvenom, tai Gleifartu raikėj parinkc. Turėjom konservukes su rankenukėm iš drato, tai kap anpiet (mes, piemenukai: Onutė, Jonas Uzdzilų, Juozas Linkų ir aš) suvarom karves (apie 30 jų vis buvo) in daržų, tai kol pamelža, tai mes bėgom vuogauc. Kiek suvalgom, tai mūs, o kiek in konservukes, tai raikėj aduoc vokiecam. Sakė, karaiviam vežė. Tep pac ryto ir vakaro pienų adavinėjo, o kiek perpiet primelža, tai savom šaimynom lieka. Dėdzienė mano Uzdzilų Marytė – ot gera buvo – kap iškeps duonos, kap atrieks mumiem po storai riekei, ir da sviestu nesigailėdama patepa. Ji nupirko mumiem an baltų suknelių audekluko, tai nepamenu, kas pasiuvė. Tadu laido prieg procesijai in Punskų, tai vis ėjom ir nešėm ražančų procesijoj. Pas Linkus irgi suveidzinėjom, tai tynajus kad būlkų, kad dzidelį iškeps, tai irgi padalina vaikam. Nežūrėj, katris savas, o katris svecimas – visiem po lygiai.
An Apšakalnio in rudenį tai visi suvarom ir darėm vaidinimus. Tai sumisnam, kad ca pilis, ca karalius. O Uzdzilų dziedulis kap pripasakoja mumiem, tai paskui tep ir isivaizdavį bovinomės. Sykį vokiečų kareiviai paprašė, kad in nuotraukų papozuoc, ba norėj savo vaikam parodzyc, koki ca piemenukai, tai man liepė toliau, o gaspadoro vaikus pasodzino an uslanuko, tai aš nuvėjau prieg molinio tvarto sienos, alia kap dabar pažūrau, tai ir savi matau toj nuotraukoj.
O paskui vuogavimas tai malonumas. Va jaunystėj tai Žagaruose – kol išplaka dalgį per pietus, tai nubėgam in Karulio (Petruškevičų) bognus ir po kvortai – po litro gražų, dzidelių mėlynių prisrankam. Mėlynės sveikatai gerai, dėl akių ypač, o būdavo seniau tokios gražos, dzidelės ir gerai augo ypač bognuose prie medzų: eglių, beržų.
Neužilgo ir ca prasidės rugiapjūtė, cik rugių jau mažai kam prireikia dalgiu kirsc, o griebikėm griebc. Verta ir prisižoliauc. Medetkos – notkos seniau kumelėm ir moterim gerc ciko, kad nėštumas geras, o kumelė neišsimestų, jei patrūksta nuo kokio sunkesnio darbo. Alksnių buziulių juodų kap šyčkutių vis rinko, tai in buizukį veršukam paverda ir gerc davinėjo, tai nuo pilvavimo gelbėjo.
Pamenu, kap Punsko kaimi gyveno bicinykas Šliaužys. Ot žmogus žinojo daug gerų patarimų. Pamokino bites prižūrėc. Išsyk man pasakė: „Matau, kad tavį bitės nesbijo ir nekanda, tai aisis.“ Ir ėjos kiek metų. Ir konkursuose teko dalyvauc. Iš jo kiek pasmokinau, o kiek iš knygų, da ir dziedulio pamokos prisdavė. Paskui tas Punsko žmogelis ir grūšų laukinį pamokino paskiepyc, ir čiepukų iš rudenio pastoravino. Ir obelį gerų inveisė, ir slyvų dau. Tį kap seniau žmonės neturėj ciek nei obelių, nei kitų medzų dėl savį ir pirkc nebuvo. O dabar visko užauga, visko gana, cik reikia nurinkc, kap užauga, ir suvalgyc arba žiemai susidėc.
– Paukščiukų jauniklių išperėta nemažai – ant kas antro elektros stulpo gandrų lizdas su dviem ar trimis jaunikliais juodais snapais, – sako Antanas Šeštokas iš Avižienių. – Kitais metais elektrikai iškels tuos gandrų lizdus į medžius, nes nesaugu ant šitų stulpų. Na ir pagal juos galėjom spėt, kokia bus vasara, nes netrūks jiems maisto. O kai anais metais buvo sausra, tai net kiaušinius išmesdavo iš lizdo. Ir sakykit, kaip nestebėt gamtos, kaip iš jos nesimokyt ir nepasinaudot? Laimėjo tie, kas ant kalnelių ir kur smėlis bulves sodino, daržoves, nes kitų liūtys užliejo, purvu užnešė agurkų lysves ir viską.
Gandriukų juodais snapais lizduose visur šiemet pūpso po du ar tris. Mažai kur pamatai tuščią lizdą. Pradalgiais vaikšto gandrai, rinkdami jaunikliams peles, varles, paukščiukus ir mažus graužikus.
Prof. Pranė Dundulienė teigia: „Liepa kūną apgaubia, dūšią priglobia, aprėdo ir gardžiai pavaišina – lapienė, medus ir to paties kiemo.“ Ji dar rašo, jog liepos mėn. gimusieji būna švelnūs, ramūs, minkštų rankų, galinčių kruopščiai dirbti. Liepą subręsta duonelė, o mėnesio pabaigoje didžiausias ūkininkų darbas – rugiapjūtė. Sakydavo, kad kas prieš Jokūbą (25 d.) rugius nukirs, tai duonos turės, o kas po – tas tarbon žiūrės.
Senajame Egipte karščiausias liepos dienas vadino šuns dienomis, nes liepos 19 d. pasirodydavo Šuns žvaigždyno Sirijaus žvaigždė, kuri, jų manymu, sukeldavo didžiausius karščius. Sinoptikai kalba, ir taip pildosi, kad po šalto birželio būna šalta ir liepa. Ypač naktys toliau vėsios. Tikėkimės, kad užaugintas derlius bus surinktas. Linkime ūkininkams palankios rugiapjūtės.
G. Pakutkienė, punskas.pl