Balandžio 27 dieną Vatikane vyks Jono Pauliaus II ir Jono XXIII kanonizacija. Vatikano radijo lietuviškų laidų vedėją dr. Joną Malinauską kalbina Sigitas Birgelis.
Kaip dažnai Vatikane vyksta pakėlimo į šventuosius iškilmės? Ar tokios iškilmės rengiamos tik Vatikane? Kokios buvo paskutinės?
Pirmiausia gal reikėtų patikslinti, kad Jonas Paulius II ir Jonas XXIII jau yra „iškelti į altorių garbę“. Jono Pauliaus II atveju tai įvyko prieš trejus metus – 2011 m. gegužės 1 d., kai jis buvo paskelbtas palaimintuoju. Paskelbimas palaimintuoju, arba beatifikacija, yra oficialus šventumo pripažinimas. Beatifikacija nuo kanonizacijos skiriasi tuo, kad palaimintasis Bažnyčios liturgijoje minimas tik vietinėje Bažnyčioje, iš kurios jis yra kilęs, o šventasis garbinamas visoje Bažnyčioje. Jono Pauliaus II liturginį minėjimą nuo 2011 m. šventė Romos vyskupija ir visos Lenkijos vyskupijos; Jonas XXIII kaip palaimintasis nuo 2000 m. minimas Romoje ir jo gimtojoje šiaurės Italijos Bergamo vyskupijoje. Kanonizacijos iškilmėmis jie abu bus įrašyti į visos Bažnyčios liturginį kalendorių ir kasmet bus minimi visame katalikų pasaulyje.
Kanonizacijos nedažnos, per pastaruosius keletą metų tokios iškilmės vykdavo maždaug po du kartus per metus. Beatifikacijos gerokai dažnesnės ir jos vyksta ten, kur skelbiamas palaimintasis gyveno. Kanonizacijoms visada vadovauja popiežius ir jos dažniausiai vyksta Romoje (išskyrus tuos atvejus, kai šventieji skelbiami popiežiaus kelionių metu).
Kiek žmonių į altorių garbę yra pakėlęs popiežius Pranciškus? Ar daug, ar mažai, palyginti su kitais popiežiais?
Nuo Pranciškaus pontifikato pradžios paskelbta keliolika palaimintųjų, tikslaus skaičiaus neatsimenu, reikėtų pakilnoti popierius. Kol kas jis vadovavo tik iškilmingai kanonizacijai: pernai gegužės mėnesį paskelbė šventosiomis dvi Lotynų Amerikos vienuoles. Tačiau jis yra ir kitu būdu paskelbęs kelis naujus šventuosiuos. Tai vadinamoji „ekvivalentinė“ kanonizacija. Ji taikoma tais atvejais, kai prieš šimtmečius gyvenę krikščionys nuo seno garsėja šventumu, kai melsdami jų užtarimo žmonės sulaukia malonių. Tokiu atveju ir be specialios ilgai trunkančios bylos popiežius gali įrašyti tų šventųjų vardus į visoje Bažnyčioje garbinamų šventųjų sąrašą. Popiežius Pranciškus tai yra padaręs jau kelis kartus. Pernai jis šitaip kanonizavo palaimintąją Angelę Folinietę ir jėzuitą Petrą Faberį, o dabar, vos prieš kelias savaites, tokiu pat būdu šventaisiais paskelbė tris Amerikos misionierius. Tai ir visi iki šiol Pranciškaus paskelbti šventieji. Nedaug, bet juk dar tik pontifikato pradžia.
Į popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuves žmonės atėjo su transparantais „Santo Subito“. Kanonizacija užtruko 10 metų. Gal šiuo atveju netinka sakyti „užtruko“, gal reikėtų tarti, atsižvelgiant į ikišiolinę praktiką, – „žaibiškai greit“?
Gal ir ne „žaibiškai greit“, bet iš tiesų, lyginant su kitomis šventųjų skelbimo bylomis, Jono Pauliaus II šventumo tyrimas buvo neilgas. Benediktas XVI davė leidimą jį anksčiau pradėti (nelaukiant 5 metų nuo mirties), bet vėliau jokių kitų išimčių nebuvo daroma ir laikytasi visų privalomų procedūrų. Manau, kad Jono Pauliaus II šventumo tyrimas nebuvo sudėtingas pirmiausia dėl to, kad jo šventumo garsas yra tikrai labai didelis. Apie tai ir liudijo šūkis „santo subito“. Kas taip šaukė per laidotuves, karštai tikėjo Jono Pauliaus II šventumu. Dabar tai oficialiai patvirtinama ir visos Bažnyčios mastu.
Ar pakėlimas į šventuosius ir praeityje kėlė tiek daug emocijų kaip dabar?
Nelabai žinau, kokios nuotaikos Lenkijoje. Romoje, žinoma, kanonizacijos šventės laukiama, jau dabar ja džiaugiamasi. Bet nevadinčiau to „emocijomis“, o tiesiog džiugiu didelės šventės laukimu. O jei lenkai reaguoja „emocingiau“, tai gal tai visiškai natūralu. Juk tas didis popiežius, kuris dabar skelbiamas šventuoju, yra jų tautietis. Tikrai yra kuo džiaugtis ir didžiuotis.
Apie Joną Paulių II žinome labai daug, apie Joną XXIII nedaug, beveik nieko. Kokie jo nuopelnai?
Jonas XXIII mirė prieš penkis dešimtmečius, tad ir asmeniškai jį atsimenančių žmonių gerokai mažiau. Vis dėlto nenorėčiau sutikti, kad beveik nieko apie jį nežinoma. Tai šis popiežius pradėjo Vatikano II Susirinkimą. Nauji geranoriški katalikų santykiai su kitais krikščionimis, su kitų tikybų išpažinėjais, su netikinčiaisiais, naujai suformuluotas Bažnyčios santykis su pasaulietine valdžia, aiškiau pabrėžta socialinė ir karitatyvinė misija – tai Jono XXIII pradėto proceso rezultatai. Šiandien bažnyčioje meldžiamės lietuviškai, o ne lotyniškai, ir net nepagalvojame, kokios drąsos tam popiežiui reikėjo ryžtantis keisti amžiais galiojusius papročius ir kokio nuolankumo ir romumo susiduriant su pasipriešinimu, kurio irgi netrūko.
Kaip Vatikanas ruošiasi šioms iškilmėms?
Kalbant apie techninį ir logistinį pasiruošimą, didžiausias krūvis tenka Romos miestui. Kol kas sunku pasakyti, kiek žmonių dalyvaus. Kai 2011 m. Jonas Paulius II buvo skelbiamas palaimintuoju, dalyvavo beveik milijonas žmonių. Pirmiausia tai bus išbandymas Romos gyventojams ir įvairioms komunalinėms tarnyboms. Romos vyskupija švęs vigiliją prieš kanonizaciją ir vėliau padėkos Mišias. Vatikane jau prieš Velykas pradėjo veikti kanonizacijai įrengtas didelis spaudos centras. Išvakarėse ir pačią kanonizacijos dieną daug darbo turės Šventojo Sosto diplomatinio protokolo tarnyba, nes atvyks daug oficialių valstybinių delegacijų (taip pat Lietuvos prezidentė). Pačioms Mišioms ruošiamasi panašiai kaip ir kitoms popiežiaus vadovaujamoms iškilmėms; skirtumas tik tas, kad šį kartą ir celebrantų, ir maldininkų, ir akredituotų žiniasklaidos atstovų bus kelis ar keliolika kartų daugiau.
Kaip artėjančios iškilmės atsispindi jūsų radijo darbuose?
Kaip ir visos Vatikano radijo redakcijos, jau kuris laikas savo laidose kalbame ir apie būsimas iškilmes, ir ypač apie naujus šventuosius. Daugiau dėmesio tenka Jonui Pauliui II, nes dar visai neseniai savo akimis jį matėme. Be to, būdamas lenkas, jis visiškai natūraliai labiau domėjosi Lietuvos reikalais, geriau suprato lietuvius, buvo tikras lietuvių draugas ir tai daug kartų įrodė.
Sigitas Birgelis, punskas.pl