Lapkričio 4 dieną Seinų bažnyčioje lietuviškas šv. Mišias atnašavo Lazdijų parapijos klebonas Nerijus Žvirblys, giedojo tradicinių giesmių choras iš Klaipėdos „Regina Pacis“ (vad. Vidmantas Budreckis). Po šv. Mišių Seinų „Lietuvių namuose“ vyko Vėlinių minėjimas „Ilgesio vėjai“. Koncerto metu scenoje pasirodė LN vokalinė grupė „Intro“ (vad. J. Pileckas), Seinų „Žiburio“ mokyklos mokiniai, buvo pagerbti mirusieji, tarp jų 10 metų „Lietuvių namų“ tarybos nare dirbusi etnologė Irena Seliukaitė.
Po koncerto šventės dalyviai su žvakelėmis ir gėlėmis nuėjo prie vysk. A. Baranausko paminklo, pagerbė Lietuvos savanorius Seinų kapinėse. Renginį suorganizavo Vysk. A. Baranausko fondas „Lietuvių namai“ Seinuose ir Lenkijos lietuvių draugija. Rėmėja – Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministerija.
Irena Seliukaitė
2018 m. rugpjūčio 26 dieną po sunkios ligos mirė darbšti ir talentinga kultūrologė, etninės ir regionų kultūros strategė, redaktorė, Jono Basanavičiaus premijos laureatė, ilgametė Vysk. Antano Baranausko fondo „Lietuvių namai“ Seinuose tarybos narė Irena Seliukaitė.
Irena Seliukaitė gimė 1954 m. gegužės 21 d. Lingėniškėse (Prienų r.), 1972 m. baigė Tverečiaus (Ignalinos r.) vidurinę mokyklą, 1976 m. – lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Penkerius metus dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Skiemonių vidurinėje mokykloje (Anykščių r.), vėliau užsiiminėjo kraštotyra.
Organizavo, pati rinko žinias bei istorijas apie išnykusius ir nykstančius kaimus, išleido dvi knygas (1995, 1997), parengė per tūkstantį rankraštinių istorijų.
1989–2004 m. I. Seliukaitės iniciatyva ir jai vadovaujant surengtos 25 kompleksinės ekspedicijos po įvairias Lietuvos vietoves. Drauge su Etninės kultūros draugija surengtos ekspedicijos ir į Mažąją Lietuvą, lietuvių etnines žemes – Punską ir Seinus, Pelesą. Jų rezultatas – parengtas ir Lietuvos nacionaliniam muziejui saugoti perduotas beveik 3 tūkst. tomų archyvas. Nuo 1996 m. iki 2017 m. I. Seliukaitė dirbo Kultūros ministerijoje, kur ėjo etninės kultūros specialistės, vėliau – skyriaus vedėjos ir departamento vadovės pareigas, kuravo etninės kultūros bei regionų kultūros sritis. Nuo 2006 m. I. Seliukaitė buvo Vysk. Antano Baranausko fondo „Lietuvių namai“ Seinuose tarybos narė, kuri aktyviai ir visada išmintingais patarimais praturtindavo posėdžius. Nuosekliai ir nuoširdžiai domėjosi mūsų krašto ir Lietuvos kultūriniu gyvenimu. Šią patirtį ir etninės kultūros pažinimą ji išmaniai panaudojo nuolat konsultuodama kultūros darbuotojus kultūros turinio, etninės ir regionų kultūros sričių politikos, jų plėtros klausimais, skaitydama pranešimus kultūros specialistų konferencijose, seminaruose. Už nuopelnus kraštotyrai, etninei kultūrai I. Seliukaitei skirta Jono Basanavičiaus premija (2004), ji apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2014), Kultūros ministerijos ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (2014).
Kovo 24-ąją „nusviro ąžuolas galiūnas“ – mirė mūsų tautos didvyris Romas Vitkauskas.
Romas gimė 1953 m. balandžio 13-ąją Šlynakiemyje. Taip nedaug, vos trijų savaičių, jam trūko iki užtarnautos pensijos, apie kurią ligos palaužtas Romas svajojo, tačiau jos sulaukti nebuvo lemta. Romas Vitkauskas ėjo Seinų apskrities viršininko pavaduotojo pareigas kaip lietuvių atstovas nuo pat apskrities įsikūrimo. Jis ėjo taip pat Punsko valsčiaus viršaičio, Trumpalio kolūkio vadovo pareigas, buvo „Aušros“ leidyklos įkūrėjas ir direktorius, telefonizacijos, vandentiekių, Punsko lietuviško licėjaus pastato iniciatorius ir vykdytojas.
Seinuose visą laiką buvo LLD (ankstesnės LVKD) būstinė, o Romas 1981–1985 metais ėjo šios tada vienintelės lietuviškos organizacijos pirmininko pareigas. Jis itin rūpinosi, kad lietuvybė Seinuose neužgestų, rėmė švietimo ir kultūros renginius Seinų mieste ir krašte.
Jadvyga ir Jurgis Adukauskai
2018 metais vienas paskui kitą mirė mūsų saviveiklininkų Cilės ir Antano tėvai Jadvyga ir Jurgis Adukauskai iš Paliūnų.
Pirmoji kovo 22 d. Anapilin iškeliavo Jadvyga Adukauskienė. Ji gimusi 1932 m. rugpjūčio 23 d. Radžiūčiuose. Jos tėvai Mykolas ir Anelė (Šupšinskaitė) Bukinskai išaugino aštuonis vaikus. Jadvyga buvo vidurinioji tarp brolių ir sesių. 1953 m. gegužės 2 d. ištekėjo už Jurgio Adukausko. Abu iki pensijos dirbo Paliūnų valstybiniame žemės ūkyje. Santuokoje išgyveno beveik 65-erius metus. Susilaukė 2 dukrų, 4 sūnų, 10 anūkų ir 10 proanūkių.
Po keleto mėnesių, liepos 8 d., paskui žmoną iš šio pasaulio iškeliavo ir Jurgis Adukauskas. Jis gimęs 1930-ųjų sausio 4 d. Tėvai Vincas Adukauskas ir Magdalena Černelytė. Jurgio senelis (mamos tėvas) jaunystėje Amerikoje užsidirbo pinigų. Grįžęs nusipirko tris margus žemės Būdos kaime, čia pasistatė trobesius ir apsigyveno. Būdoje praėjo Jurgio vaikystė.
Paliūnų kaimo kapinaitėse palaidotas Jurgio senelis Jokūbas Adukauskas, broliai Juozukas ir Antanukas bei sesuo Magdutė, kurie mirė maži. Jurgis buvo jauniausias iš keturių užaugusių brolių (be jo, dar buvę Vincas, Jonas ir Pranas) ir keturių seserų (Veronikos, Albinos, Onos, Ievos). Trise pasiliko Lietuvoje. Vincas buvo vyriausias, jis kariavo ir žuvo už Lietuvą 1944 m., palaidotas Simne. Praną ir Oną, gyvenančius Lietuvoje, Jurgis kartais aplankydavo. Nuvykdavo taip pat prie žuvusio brolio kapo.
Jurgis labai mylėjo Lietuvą, grožėjosi tėvyne. Mokėjo daug dainų. Džiaugėsi, kad sūnus Antanas ir dukra Cilė įsijungė į saviveiklą, kad vaidina, dainuoja. Kol jėgos leido, lankydavosi draugijoje, visada skaitė ir prenumeravo „Aušrą“.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl