Aldutė Drūtytė-Vasilčik (Wasilczyk)
Š. m. rugsėjo 16-ąją, ankstyvą sekmadienio rytą, iškeliavo į amžinybę Seinuose gyvenusi, dirbusi ir dalyvavusi saviveikloje Aldutė Drūtytė-Vasilčik (Wasilczyk).
Ji gimė 1961 m. gruodį Navinykuose, Igno ir Genės (Stanelytės) Drūčių šeimoje. Augo su dviem vyresnėmis sesėmis ir broliu. Kai jai buvo 15 metų, mirė mama. Pagrindinę mokyklą Aldutė lankė Navinykuose ir Vaitakiemyje, paskui mokėsi Punsko licėjuje. Labai mielai dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, minėjimuose, ruošė Dzinguliukus. Visad buvo linksma, pilna energijos, įvairiausių minčių turėdavo, įdomių planų ir idėjų, mokėjo fantazuoti. Kad būtų studijavusi, galėjo daug pasiekti – tapti profesionalia aktore, kokia jau reiškėsi mokykloje. Ne sykį stebino savais meniniais gebėjimais. Pagal charakterį buvo gimusi „aktorė“, jai nereikėjo stengtis dėl vaidmens, nereikėjo daug jėgų, pastangų, į kiekvieną vaidmenį mokėjo įsijausti, tarytum būtent jai specialiai būtų rašytas, gražiai vaidino. Visada žvali, gyva, – prisimena klasės draugai ir draugės.
Likimo vingiai ją nukreipė į Seinus. Čia ištekėjo už Kšištofo Vasilčiko (Krzysztof Wasilczyk), susilaukė dukros Emilijos ir sūnaus Tomo. Dirbo pirmiausia Seinų ligoninėje, vėliau įsidarbino Seinų pieninėje, o dar vėliau buvo restoranuose padavėja. Prieš dešimt metų išvyko į Angliją, kur jau gyveno jos vaikai. Aldutė buvo laiminga, kai dukra jai padovanojo anūkėlę, padėjo ją auginti.
Prieš penkerius metus susirgo sunkia liga. Buvę daug juodų dienų, bet Aldutė buvo optimistė ir tikėjo, kad pasveiks. Deja, išeivijoje gyvybė užgeso, liko tik pelenų urnelė ir nuotraukų skrynelė.
Aldutei nuo mokslo draugės
Ausyse skamba tavo juokas,
Prisimena rašysena netobula,
Kartu sukurtas pirmas meilės laiškas,
Mokyklos baimė ir „Nematoma ranka“.
Ar atmena mus braškių laukas,
Asfaltas, upė ir kaitra,
Stotelė, autobusas ankštas
Ir vakarai su nedarnia daina?
Atleisk, kad kartais nemokėjau skristi
Ir temokėjau liūdesį dalint.
Fantazijos sparnų nesiruošei palikti,
Bet neužteko jų aukštai pakilt.
Ar savo dalią mes iššvaistėm,
Ar ji nebuvo mums skirta?
Vartus ne savo kiemo varstėm,
Ne mūsų buvo ši vieta.
Bet laimė – gal ir paprasta lemtis
Ateiti laukiamam, išeiti mylimam?
Juk netuščia ši liaudies išmintis,
Gal būtent šitokia yra… tikroji laimė.
Algirdas Pakutka
2018 m. birželio 19 d. į amžinybę iškeliavo Algirdas Pakutka, švenčiantis savo 61-ąjį gimtadienį.
Algirdas – ūkininkų Juozo ir Marijonos (Griškaitės) Pakutkų sūnus. Iš 5 vaikų jis buvo jauniausias. Nuo vaikystės norėjo būti savarankiškas, pas kitus ūkininkus kaime užsidirbdavo sau pinigų. Laisvalaikiu ir vakarais labai mėgo skaityti, domėjosi geografija ir istorija. Turėjo meninių sugebėjimų: gamino iš medienos ir akmens gražius dalykėlius, gražino aplinką, padėdavo ruošti rekvizitus vaidinimams, kuriuose pats vaidino. Algirdas buvo geras aktorius. Seinų mėgėjų teatre jo vaidintos rolės: kareivio, jaunikaičio, gaspadoriaus, tėvo.
Baigęs pagrindinę mokyklą Klevuose ir Lumbiuose, mokėsi Seinų žemės ūkio mokykloje, vėliau dirbo Seinų transporto įmonėje WSTW, po to daugelį metų Seinų pieno kombinate vairuotoju. Gyvendamas Seinuose, pirmiausia pas sesę, vėliau savo pasistatytame name, įsitraukė į lietuvių kultūrinę veiklą: dainavo Seinų chore, vaidino, gražiai deklamavo eilėraščius. Mokėjo mintinai daug Maironio eilių (visą rinkinį „Pavasario balsai“, kurį vežiojosi mašinoje kaip maldaknygę).
Būdamas 27 metų, vedė Genutę Tumelytę, užaugino tris dukras: Rasą, Zitą, Korneliją. Šiemet nelemtas likimas išplėšė iš šeimos vienintelį vyrą, pavyzdingą ir geriausią tėvelį, lietuvių visuomenės veikėją. Lai jo atminimas niekada neapleidžia gimtojo krašto ir išpuoselėtų namų. Lai Amžinybė jam bus kaip išgyventas grožis žemėje, Seinijoje ir numylėtame gimtajame Klevų kaime.
Jonas Leonavičius
2018 m. sausio 22 dieną mirė buvęs pavyzdingas Vilkapėdžių kaimo ūkininkas ir ilgametis seniūnas, visuomenininkas, Smalėnų parapijos giesmininkas Jonas Leonavičius.
Jonas gimė 1928 m. balandžio 8 d. Antano ir Kotrynos (Sidarytės) Leonavičių šeimoje, augo kartu su broliais Pranu, Juozu, Ignotu bei sesėmis Ona ir Anele. Leonavičių šeimoje buvo gimę dar 8 vaikai, kurie maži mirė nuo šiltinės. Karo metais trylikamečiui Jonui su tėvais reikėjo palikti gimtuosius namus ir ketverius metus bastytis po Lietuvą. Leonavičiai gyveno: Jonavoje Skarulių dvare, Garliavos valsčiuje, Radziuškėje, Lazdijuose. Po karo šeima sugrįžo į tėviškę. Lietuvoje pasiliko Jono brolis Ignotas bei sesės Ona ir Anelė.
Kaip ir visiems sugrįžusiems, Leonavičiams reikėjo daug vargti, kol atstatė savo namus ir atkūrė ūkį.
Jono žmona 1948 metų rudenį tapo Magdalena Leončikaitė iš kaimyninio Klevų kaimo. Sutuoktiniai užaugino 3 sūnus: Antaną, Joną, Juozą ir dukrą Onutę. Jonas ne tik ūkininkavo, bet ir mokėjo dirbti su mediena, išilginiu pjūklu pjovė medžius. Niekada nepamiršo Dievo – kaimo galuose pastatė medinius kryžius, kad apsisaugotų nuo ligų ir nelaimių, mirties. Buvo puikus pasakorius ir humoristas. Jonas ilgus metus ėjo Vilkapėdžių seniūno pareigas. Vyriausiajam sūnui Antanui pavedė ūkį, kitus vaikus išleido iš namų. Savo vardo paveldėtoją, sūnų Joną, leido mokytis į Punsko licėjų. Jis tapo ugniagesiu ir puikiu saviveiklininku, dainuoja „Lietuvių namų“ chore, gieda Seinų bažnytiniame chore.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl