Antroji kovo pusė pagaliau įveikė neigiamas temperatūras. Šalčiai grįžta tik retomis naktimis, o šiaurinėse klonių pusėse dar gali rasti purvino sniego lopus. Į Lietuvą jau sugrįžo gandrai, o tai reiškia, kad apsisuko dar vienas gamtos ciklas. Net Nemuno žemupy šiemet beveik nebuvo potvynio, apsieita be didesnių pavojų. O romūs piliečiai ėmė tvarkyti po žiemos prišnerkštus kiemus. Dingęs sniegas apnuogino gausybę šiukšlių, mat išlindo visas sniego uždengtas pernykštis purvas. Tad nenuostabu, kad žmonės nusprendė apsikuopti.
Galima būtų nusistebėti, bet pabudo ir keletą metų pasyviai snaudę mūsų piliečiai. Dar prieš porą mėnesių buvo sunku įsivaizduoti, kad būtų galima sukviesti žmones ateiti į kokią didesnę protesto akciją. Kaip jau buvo įprasta gerą dešimtmetį, į piketus ar mitingus niekada neateidavo daugiau negu keli šimtai žmonių. O čia netikėta staigmena – kovo 17 d. sostinėje vienu metu vyko net du visiškai skirtingi mitingai.
Bepigu lenkų protestuotojams – šių eilučių autorius savo akimis matė, kaip drausmingai autobusai iš Šalčininkų vežė ir Gedimino prospekto prieigose išleisdavo po keliasdešimt vėliavomis ir plakatais apsikarsčiusių žmonių. Tuo pat metu ties geležinkelio ir autobusų stotimis irgi būriavosi keliasdešimt lenkiškomis vėliavomis ir lenkiškais šalikais apsiginklavusių protestuotojų, matyt, ką tik atvykusių paremti savo tautiečių iš pačios Lenkijos.
Žinoma, protestuoti niekas neuždraus. Bet kai tai vyksta kovo 17 d., atrodo kaip grubi provokacija. Juk kiekvienas bent penketą klasių baigęs lietuvis prisimena, kas nutiko 1938 m. kovo 17 d., kai Lenkija pateikė ultimatumą Lietuvai, reikalaudama užmegzti diplomatinius santykius. Ši data išliko lietuvių atmintyje kaip nacionalinio pažeminimo aktas.
Ar tai žinojo V. Tomaševskis ir visa jo kompanija? Sunku patikėti, kad nežinojo, nebent būtų visiškas dvejetukininkas. Bet dar keisčiau atrodo Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga, parėmusi tokį protestą. Kai spaudoje pasirodė tokia informacija, visi interneto portalai mirgėte mirgėjo nuo atsiprašinėjančių mokytojų, keikiančių savo vadovus. Pikti liežuviai kalba, kad tai visai ne tų lyderių žioplumas, o paprasčiausias profsąjungiečių kerštas Vyriausybei. Mat tos profesinės sąjungos lyderiai yra aktyvūs socialdemokratų simpatikai.
Absurdas? O gal totali kvailystė? Ko gi protestuoja Lietuvos lenkai? Ogi dėl prieš metus (irgi kovo mėnesį) priimtą naująjį Švietimo įstatymą. Ir kas jiems labiausiai nepatinka? Jie tvirtina, kad naujoji tvarka yra pernelyg sunki, ir reikalauja, kad baigiamųjų egzaminų lygio suvienodinimas būtų atidėtas keleriems metams. Pats V. Tomaševskis tvirtina, kad šis Švietimo įstatymas po naujų Seimo rinkimų bus atšauktas. Bet ar žino šie protestuotojai, prieš ką jie protestuoja?
Jie protestuoja prieš įstatymą, kuris Lenkijoje veikia jau daug metų. Ir niekas ten neprotestuoja, nei Seinų, nei Punsko gatvėmis nežygiuoja nei vietiniai mokinukai, nei atvežtiniai „palaikytojai“.
Ką turėtų čia padaryti Lietuvos valdžia? Ne žadėti ką nors prieštaraujančio įstatymams, kaip tai darė vienas žioplokas ministras, į Rytų Lietuvos problemas žvelgiantis iš savo kotedžo lango. Ar koks intelektualas – medalių kolekcionierius, visur matantis tik savo, lietuvių, tautos nacionalizmus ir kitokias nebūtas nuodėmes. Čia turbūt užtektų vieno paprasto ir viešo mūsų Švietimo ir mokslo ministerijos vadovo pareiškimo, kad beveik identiškas Lietuvos švietimo įstatymui įstatymas jau daugelį metų veikia lenkijoje.
***
Bet kas tai pasakys? Ministrams tai šiandien visai nerūpi. Vieni jų lipina besubyrančią valdančiąją koaliciją, kiti ją iš visų jėgų griauna. Treti keičia partijas ir įsitikinimus, kad tik išliktų valdžioje. Tarpusavyje susikivirčijusius ministrus ir politines partijas taiko Prezidentė, pati užvirusi sąmyšį. Atrodo, jo net neturėtų kilti, nes mūsų Konstitucija aiškiai sako, kad Lietuva – parlamentinė respublika.
Tačiau po pastarųjų įvykių pradedi tuo abejoti. Pasirodo, šalyje tebegalioja telefoninė teisė, likusi mums nuo sovietmečio, kai vienas viršininko skambutis galėjo nuspręsti žemesnio valdininko likimą. Ir to paskutinio skambučio teisę norėtų turėti mūsų Prezidentė. O bailūs ministrai, pasirodo, yra „visai ne prie ko“…
Šiurpoka, kai žmogaus karjerą lemia tyrimas melo detektoriumi. Kai tautos vadai pradeda jaustis visagaliai. Kai oponentai išmetami iš postų, pasitelkus primityvias manipuliacijas ir šmeižtą. Juk juokingas dabar jau buvusio ministro elgesys tik daug kam sustiprina įtarimus, kad atleistieji kariškiai tikrai buvo prisikasę prie negražių ministro partijos draugų darbelių. O dar tas juokingas naujojo FNTT vadovo paskyrimas paskutinę savo darbo dieną? Kaip sakydavo gyvieji mūsų politikos korifėjai – kas galėtų paneigti, kad…
***
Žmones skaudina melas. Visi pikti ir įniršę. Ir tegul tie, kurie juos mulkina, nesitiki, kad pajutę bejėgiškumą, šalį paliks paskutiniai jos gyventojai. Taip, dalis nusivylusių žmonių patraukė ieškoti lengvesnio gyvenimo svetur. Bet tie, kurie liko, nusileisti demagogams neketina. Tai patvirtino ir kitas kovo 17 d. mitingas, kai nuo Seimo prieigų nustumti protestuotojai jau antrąkart po vasario 22 d. atėjo protestuoti prieš neteisybes. Ir nors šis protestas, kaip ir anksčiau įvykęs, buvo taikus ir be incidentų, nustebino lietuvių žiniasklaidos reakcija į patį jo surengimo faktą. Daugelio žiniasklaidos priemonių atstovai neraudonuodami plūdo mitingo dalyvius ir jo organizatorius. Ypač kliuvo jo organizatoriams, garsiems visuomenininkams, dauguma kurių yra tikrai garbingi žmonės.
Kas nutiko? Kuo grėsminga kelių tūkstančių protestuotojų minia? Kam ji trukdo? Ar ne tiems, kuriems patogi ši melo sistema? Kuriuos tenkina lyg marionetės besikeičiančios šalį valdančios didžiosios partijos, po kurių pasikeitimo nesikeičia nieko arba beveik nieko?
Melo skaudulių Lietuvoje pritvinko daugybė. Tikra votimi tapo teismų sistema, kuri ne tik stebina savo nelogišku elgesiu ar sveiku protu nesuvokiamais sprendimais, bet ir desperatišku bandymu apginti savo klano interesus. Jau keletą kartų paminėta
D. Kedžio mergaitės (ne)atidavimo istorija yra tik teisinio nihilizmo ledkalnio viršūnė. O kur dar sufabrikuota byla apie „teroristę“ E. Kusaitę? Ar numarinta V. Pociūno žūties byla? Ar gėdingi teismų sprendimai, vilkinantys sprendimus ar išteisinantys buvusius stribus? Juk Lietuva nepriklausoma jau dvidešimt treti metai.
Tačiau net ir bjauriausi skandalai ar šlykščiausi šmeižtai turi ir savo teigiamą pusę. Pastarųjų savaičių įvykiai aplink Vyriausybę tik apnuogino tikruosius demokratijos ir laisvo žodžio gynėjų ir niekintojų veidus. „Apsišvietė“ daugelis samdomų propagandistų. Sutriko net Prezidentė, nesitikėjusi tokio įvykių posūkio. D. Grybauskaitės „nemylėtojai“ tik piktdžiugiškai trina rankas – o ką mes sakėme?! Po jos trypčiojimo ministro Palaičio istorijoje gerbėjų ratas tikrai sumažėjo.
Žmonės gana kantrūs. Bet tikrai nekvaili. Sunku atspėti, kokią įtaką ta sumaištis turės naujų Seimo rinkimų rezultatams. Įtaka bus, tik visiškai neaišku, kur link pakryps sėkmė. Ir tie, kurie bando gyventi taip, kaip įprato gyventi per paskutinius dvidešimt metų, gali būti nustebinti. Kas žino, kaip Lietuva atrodys kitą rytą po
2012 m. Seimo rinkimų? Ar nebus didelių staigmenų?
Rytis MOTIEJŪNAS, „Aušra“, 2012/6