Verbų sekmadienis ir Didžioji savaitė

Paskutinis sekmadienis prieš Velykas vadinamas Verbų sekmadieniu. Daugelyje Europos šalių jis vadinamas Palmių sekmadieniu. Sakoma, kad tą dieną Kristus įjojo į Jeruzalę ir Jam po kojomis žmonės klojo palmių šakeles. Šiam įvykiui atminti pradėta šventinti verbas.

Verbų sekmadienį prasideda kalendorinis pavasaris. Nuo senų laikų buvo tikima, kad jei šios dienos rytas gražus, tai Velykos bus ūkanotos ir šaltokos. Lietuviams verba simbolizuoja atgimstančią augmeniją, gamtos gyvybines jėgas. Verbų šventinimas – tai sena tradicija, Lietuvoje gyvuojanti jau kelis šimtmečius. Kaimuose verbos buvo laikomos iki kitų Velykų garbingoje vietoje – jos būdavo užkišamos už šventų paveikslų. Tikima, kad šios pašventintos verbos, laikomos namuose, apsaugo juos nuo žaibo, ligų, leidžia užauginti didelį derlių.

Šį sekmadienį eidami į bažnyčią nešimės šventinti verbas. Tai kadagio puokštelė su gluosnio ir žilvičio išsprogusiomis šakelėmis. Iki šiol tikima, kad išsprogę augalai turi magiškų galių.

„Verba plaka, ne aš plaku!“ – turbūt visi žinome džiaugsmingą šūksnį, kai namiškiai, grįžę iš bažnyčios, kadagio šakele plaka namie likusius, linkėdami sveikatos ir tikėdami, kad verbos prisilietimas suteiks gyvybinių galių. Plakimo verba prasmė, kaip ir laistymosi per Užgavėnes vandeniu, – žadinimas pavasario pabudimui.

Po Verbų sekmadienio prasideda Didžioji savaitė. Paskutinis ketvirtadienis prieš Velykas vadinamas Švariuoju ketvirtadieniu. Tą dieną senovėje būdavo stengiamasi sutvarkyti namus, baltinti sienas, krosnis, skalbtis, šluotis ir pan. Tai paskutinės vakarienės paminėjimo diena.

Didysis penktadienis – Kristaus kančios ir mirties paminėjimo diena. Vakare bažnyčioje laikomos pamaldos, kuriose prisimenant Kristaus kančią pagarbinamas krikščionybės simbolis – kryžius. Didysis penktadienis – atgailos ir susikaupimo diena. Dirbama mažai ir laikomasi tylos. Bažnyčioje buvo varomas Judošius už tai, kad išdavė Kristų. Tam maldininkai atsinešdavo lazdas, dažnai gražiai išraižytas, kad pamojuotų bažnyčios lauko durų link, kai tik kunigas baigdavo gesinti žvakes.

Didysis šeštadienis – tai tylos ir susikaupimo, apmąstymų, ramaus ir šviesaus Velykų laukimo diena. Jis dar kitaip vadinamas Tylos diena, kai Bažnyčia laukia Viešpaties prisikėlimo.

Šv. Velykų dieną senovėje mūsų protėviai švęsdavo kaip gamtos pabudimo šventę. Atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų. Velykų šventimas prasideda sekmadienį, tekant saulei, kai šeimos eina į bažnyčią Prisikėlimo pamaldoms. Velykų, kaip ir Kūčių, stalas turi būti turtingas valgių, kad visus metus gerai gyventume.

Birutė Z., punskas.pl