Dabar teks ilgesniam laikui apsistoti prie senų „Aušros“ puslapių. Ieškau vieno, randu kita. Bet tai ne problema. Smaguma, sakyčiau. Įdomu užmesti akį į straipsnių specifiką, nekasdieninės informacijos perdavimo formą, tekstų žodyną ar net į paviešintus žmonių eilėraščius. Nors nesu poezijos, apskritai eiliuoto žodžio fanė, šį kartą sudomino tokia grožinės literatūros dalis.
Viename iš seniausių „Aušros“ numerių radau puikų eilėraštį, kuris sužavėjo savo skambesiu, plaukiančiu ritmu, žodyno turtingumu, sumaniu veiksmo narpliojimu… žodžiu, ach ir ech, be to, dar baisiai juokingas. Ir tik antrą kartą pasidomėjusi jo autoriumi, pastebėjau, kad jį parašė mokinys! Šeštokas. Rimas Samulevičius. Prieš pateikiant čia kūrinį, norisi pasidalinti keliomis mintimis. Kadangi pati neeiliuoju (nors praeityje teko vieną kitą žodį papoetizuoti), nepaprastas eilėraštis man kelia teigiamą nuostabą: iš kur ir kaip tokie jauni moka šitaip rašyti? Kas juos paskatino? Kas jiems turi/turėjo įtakos be proto gražiai kurti? Nejaugi buvo mokytojai, turėję tokią įtaką jaunuoliui, kad šis gavęs įkvėpimo savo vaizduotės paveikslus užrašė popieriuje? Šiandien jaunimas irgi kuria. Ir labai puiku. Tačiau dar niekada nemačiau eilėraščio, parašyto ne mokinuko, o gerokai vyresnio amžiaus žmogaus lygmeniu. Kas žino, gal tik man jis patiks, bet nepasidalinti juo būtų didelė klaida. Taigi ruduo smarkėja, reikia pakelti nuotaiką.
Pora kaip tvora
Varlės loja,
Šunys kurkia,
Katė kriuksi,
Paršas murkia.
Šiandien mat,
Lapės vestūvės,
Žuvys čirškia ant keptuvės.
O jauniklis – drimblavilkas,
Jis laputės pasiilgęs.
Į ją žiūri ir žvairuoja,
Ir iš meilės uždainuoja.
Lapė bara pilką kvailį,
Stukteli koja per kailį.
– Oi lapute, oi širdele,
Be tavęs man kaulus gelia.
Per tave man kailį skauda…
Atsilyginsiu už skriaudą.
– Kur aš dėsiu tokį kvailą?
Tuoj pakeiski savo kailį!
– Oi lapute, patarėja,
Tu – tikra man geradėja.
Tad iškiški tu liežuvį,
Duosiu paragaut žuvį.
Vilkas kailį seną metė.
Lapė liežuvėlį kratė:
– Oi, per tavo galvą pliką
Man liežuvis štai nupliko.
Ir atrėžė lapei vilkas:
– Mano kailis nebe pilkas.
Per tave, lapute, kvailę
Aš turiu raudoną kailį.
Kol viens kitą išmėgino,
Išlingavo ir kaimynai.
Bus iš judviejų pora,
Kaip suirusi tvora.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl