Priėjo prie Jėzaus Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.
Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu!’ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu’. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.
Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.
Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“. Evangelija Mt 18, 21–35
Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius
Šventajame Rašte nuodėmė ir atleidimas yra nuolatinės temos. Kiek kartų privalome atleisti? Tai buvo Petro klausimas Jėzui, bet jis net nelaukė atsakymo, pats pasiskubino atsakyti. Pagal to laiko rabinų mokymą žmogus privalo atleisti tris kartus, tačiau Petras, norėdamas pasirodyti dosnus ir gailestingas, panaudoja tais laikais priimtą idealų skaičių ir sako: „Ar iki septynių?“ Tikriausiai Petras laukė, kad Jėzus jį pagirtų už tą atsakymą, bet Jėzaus atsakymas buvo: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų”. Tai reiškia begales, visada, nereikia skaičiuoti. Ko mus šis palyginimas pamoko?
Pirma, privalome atleisti, kad mums būtų atleista. Jėzus tai paaiškina, mokydamas apie „Tėve mūsų” maldą. „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai ir jums tėvas neatleis jūsų nusižengimų” (Mt 6:14-15).
Apaštalas Jokūbas tą patį pasako truputį kitaip: „Teismas negailestingas tam, kas nevykdė gailestingumo” (Jok 2;13). Iš to matome, kad dieviškas ir žmogiškas atleidimas eina kartu.
Antra, mes esame tarsi tas tarnas, kuris buvo didesnis skolininkas šiame Jėzaus palyginime. Nusidedame kiekvieną dieną, ir todėl kiekvieną dieną mums reikalingas Dievo atleidimas.
Pirmasis tarnas buvo skolingas karaliui dešimt tūkstančių talentų. Tai buvo milžiniška suma, kuri gal prilygtų milijonams litų. Tačiau sudėjus visas mūsų nuodėmes, mes tampame didesni skolininkai negu tas tarnas šiame palyginime. Bet Dievas yra pasirengęs mums atleisti be jokių sąlygų. Mūsų brolių ir seserų įžeidimai, neteisybės ar nuodėmės mums yra lyg ta mažytė antro tarno skola – 100 talentų. Ar mes jiems atleidžiame, ar elgiamės, kaip tas pirmasis tarnas, kuriam karalius atleido milžinišką skolą, o jis nenorėjo atleisti kitam mažytės skolos?
Trečia, į Petro klausimą: „Kiek kartu turiu atleisti?” Jėzaus atsakymas „Septyniasdešimt septynis” pasako, kad visada, visur ir kad nereikia net skaičiuoti, tik priimti Dievo malonę. Atleidimas reiškia daugiau negu tik kaltės panaikinimą, bet ir susitaikymą su savo praeitimi bei mūsų nuodėmingos praeities gydymą. Dievas trokšta ne tik artimos draugystės su Juo, bet ir vieno su kitu.
Ketvirta, atleidimas nepateisina blogio. Nei Dievas, nei krikščioniška bendruomenė netoleruoja blogio ir nuodėmingo elgesio.
Karalius buvo pasiryžęs atleisti pirmam tarnui, bet kaip galutinis susitaikymas gali įvykti, kai matome, kaip tas tarnas elgėsi su savo skolininku? Mes galime atleisti nusidėjėliui, bet taip pat privalome nepateisinti nuodėmės ir su ja kovoti.
Visi šios dienos skaitiniai mums kalba apie atleidimą. Pirmajame skaitinyje iš Siracido knygos skaitome: „Atleisk savo artimui, kai jis tau kaltas, tada tu ir sau atleidimą išmelsi. Žmogus, kuris nuolat įširdęs ant kito, negali prašyti sau Dievo malonės” (Sir 28:2,3). Neatleidimas yra lyg kokie nuodai, kurie graužia mūsų širdį. Galbūt reikėtu pasidaryti sąrašą, kam mes dar nesame atleidę?
Pabaigoje viena pasaka iš Bruno Ferrero knygutės „Gyvenimas – tai viskas, ką turime”. Autobuse sėdėjo jaunuolis ir žvelgė pro langą. Šalia jo prisėdo moteris. Po kiek laiko jaunuolis netikėtai tarė: „Aš dvejus metus praleidau kalėjime. Šį rytą mane paleido, dabar važiuoju namo”. Jis pasakojo, kaip augo neturtingoje, bet doroje šeimoje, kaip savo nusikaltimu įskaudino artimuosius ir užtraukė jiems gėdą. Per šiuos dvejus metus jis negavo iš šeimos jokios žinios. Likus trims savaitėms iki laisvės atgavimo, jis parašė tėvams laišką, prašė atleidimo. Tame laiške parašė, kad jis supranta, kodėl tėvai tyli. Autobusas, kuriuo važiavo, turėjo pravažiuoti pro namą, kuriame jis užaugo ir kuriame tebegyveno jo tėvai. Jis prašė tėvų, kad duotų jam ženklą, kurį jis galėtų pamatyti pro autobuso langą. Jeigu jam atleido ir žada priimti į savo namus, tegu užriša baltą kaspiną ant obels, augančios prie namo. Jei to ženklo nebus, jis neišlips iš autobuso ir pasitrauks iš jų gyvenimo visiems laikams. Autobusas priartėjo prie jo gatvės, jis net nusuko akis nuo autobuso lango. Jį kaustė baimė, kad balto kaspino nebus.
Išklausiusi jo istoriją, moteris pasiūlė apsikeisti vietomis, ji pasakė žiūrėsianti pro langą. Moteris išvydo medį, palietė jaunuolio petį ir vos sulaikydama ašaras sušnibždėjo: „Žiūrėk! Tik pažiūrėk! Jie visą obelį išdabino baltais kaspinais!”
Kai žudome, tampame panašūs į žvėris.
Kai teisiame, tampame panašūs į žmones.
Kai atleidžiame, tampame panašūs į Dievą.
Bernardinai.lt