Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“.
Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato numestas drobules, tačiau į vidų nėjo.
Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato numestas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis numestą, bet suvyniotą atskirai. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.
VIEŠPATIES PRISIKĖLIMAS (VELYKOS), Jn 20, 1–9
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Algirdas Akelaitis
Toks įspūdis, kad Magdalietė, eidama prie kapo, nemato nieko aplinkui. Tik vėliau ji atsitokėja, kad tai „MES nežinome“, kur Jį padėjo. Ar tai buvo kitos moterys, ar vis dėlto Jonas kartu su Magdaliete veda prie kapo ir tą, kuris skaito drauge su tuo, kuris klauso? Nežinia.
Toks įspūdis, kad ano mokinio vardas nežinomas. Tik kelintą kartą skaitant visą Evangeliją kyla įtarimas, kad tai, ko gero, Jonas. Ar tai tasai – „kurį Jėzus mylėjo“, tasai, kuris šaukėsi ugnies iš dangaus nesvetingam samariečių kaimui, siuntė savo motiną prašyti iš Jėzaus pirmosios vietos Jo Karalystėje? Ar vis dėlto tai vieta, skirta mano vardui? Nežinia.
Toks įspūdis, kad Jonui tuščio kapo bei drobulių vaizdas buvo akyse visą likusį gyvenimą. Kai tik prabyla apie jas, jis nejučia (?) pradeda kalbėti esamuoju laiku. Ar tai tik jo patirtis, ar vis dėlto jis rodo, kad ir mūsų kasdiena kupina Prisikėlimą liudijančių Jėzaus pėdsakų? Nežinia.
Specialiai mėtau pėdas ir bandau Tave paklaidinti, brangus Skaitytojau. Šiandien Velykos mūsų nebeišverčia iš lovos, kaip anąkart dar prieš aušrą atbėgusi moteris, kalbanti neįtikėtinus dalykus. Šiandien Velykos artinasi kaip gerai išauklėtas žmogaus draugas, prilaikomas gavėnios pavadėlio. Ir jeigu tarp skanių puotų, svaigių smilkalų bei išmoningų linkėjimų širdis nebeatras laiko nustebti – Viešpaties Prisikėlimas taps pernelyg prėskas ir suprantamas.
Kuo gi skiriasi gyvas žmogus nuo mirusio? Argi jis jau išdrąsėjo tiek, kad eitų kiaurai per savo egoizmo sienas kito link? Argi jis jau patikėjo, kad ne dėl savo vertumo, bet dėl Išgelbėjimo vis dėlto keliaus ne kur kitur, o į Viešpaties glėbį? Argi jis jau tapo toks panašus į savo Mokytoją, kad kiti jame atpažįsta Viešpatį, kai drauge yra laužoma Duona?
Šis sekmadienis – pirmoji diena – yra didžiųjų „argi“ vartai. Šiandien viskas atiduota į mūsų glėbį. Visi talentai, visas raugas, visos avys ir drachmos. Netgi pats Viešpats gulasi į mūsų rankas, nes jos jau išvaduotos iš nuodėmės pančių.
Ir jei pakėlęs nuo ekrano akis apsidairysi aplink, mylimasis Jėzaus mokiny, ir pamatysi, jog viskas taip pat, kaip buvo anksčiau, vadinasi, pats laikas leisti į apyvartą didžiąją Velykų dovaną – iš nuodėmių išvaduotą gyvybę.
Bernardinai.lt archyvas