Įdomi Lietuvos televizijoje žurnalisto Andriaus Tapino laida „Tautos aikštė“. Iškeliama valstybei ir tautai svarbi problema, kurią aptarti ir savo nuomonę išsakyti sukviečiami įvairaus mąstymo šalies protai. Tokia laida vyko ir 2013 balandžio 4-osios vakarą. Svarstyboms pateikta klausimą – ar vyriausybė gali ir ar verta leisti, kad Lietuvoje žemės savininkai pardavinėtų ją užsieniečiams.
Į diskusijas susirinkę žmonės vieni propagavo biznį, kokį gali Lietuva padaryti, todėl visais įmanomais būdais įtikinėjo tv žiūrovus, kokie ištekliai likę kaimo žmonių rankose, kiti beviltiškai bandė tą žemę ginti. Tokios diskusijos per LTV (kaip ir kituose viešmenyse) vyksta jau ne pirmi metai. Susirenka arenoje ir gražaus jaunimo, kuris gyvena kaime ir dar nepraranda vilties, kad Lietuva gali išlikti savo tautos rankose. Tai patvirtintų ir žiūrovų balsavimai.
Ką reiškia parduoti Lietuvą? Tai tolygu nubraukti visą jos istoriją, pradedant kovomis su totoriais, germanais ir slavais, šitaip bandant juos pateisinti (dar tik visų atsiprašyti tiktų), pasityčioti iš Vytauto su Jogaila pergalės Žalgirio mūšyje, išbraukti iš istorijos unikalius pasaulyje knygnešių kruvinus žygius ir Dariaus-Girėno auką Soldine, pasišaipyti iš žaliųjų partizanų desperatiškų kovų už tėvynės laisvę, paneigti tremtinių Sibire kančias, išduoti pasaulį nustebinusios dainuojančios revoliucijos triumfą XX amžiaus pabaigoje, ištrinti iš atminties kapuose atgulusius karalių Mindaugą, rašto ir kultūros veikėjus Mažvydą, Daukšą, Kulvietį, Kr. Donelaitį, S. Daukantą, M. Valančių, A. Baranauską, Juliją Žemaitę, Maironį, Salomėją Nėrį, V. Mykolaitį-Putiną, pasiimti iš Europos keletą dinarų ir ką su jais veikti – šito nenurodė nė vienas biznio gynėjas. Apeliuota tik į išsipardavinėtojų išmintį ir reikšta tikėjimą sulaukti Lietuvos klestos.
Kokia trumparegystė. Uoliausiai teisę išsiparduoti gynė buvęs Lietuvos švietimo ministras liberalas Gintaras Steponavičius ir ekonomistė Rūta Vainienė. Nepakaltinsi jų (kaip ir kitų tos stovyklos aistruolių) tamsumu, nẽprusa ar tiesiogine išdavyste. Kėlė jie net kilnius idealus – laisvę ir teisę su savo turtu daryti, ką išmaną, ir kilnianoriškai nurodinėjo būdą, kaip Lietuvos kaimas gali pralobti. Tik kur vėliau tą laisvę laikyti, nieks nenurodė. Dargi eksministras piktinosi, kad jam klijuojamos etiketės. Kokios – nepasakė, tik gyrėsi, kad jis tokių niekam neklijuojąs.
Bene žymiausio rusų rašytojo Levo Tolstojaus taip pat nepakaltinsi talento stoka. Bet kai šis, susitikęs su savo tėvynainiu fiziologu Pavlovu, ėmė neigti mokslo laimėjimus, pavyzdžiu pateikęs Pastero atrastas bakterijas, ir jo naujas vizijas, mokslininkas, važiuodamas namo, galvojo: „Rašytojas – jis nepralenkiamas. Bet filosofas? Viešpatie, koks gi jis filosofas“.
Ar iš šio pavyzdžio neturime ko rimtai pasimokyti? Neklijuokime etikečių, tik kad jos pačios limpa. Gal ne prie konkretaus žmogaus, bet prie jo galvosenos ir veiksmų. Kaip galima įsivaizduoti Lietuvą, jeigu jos žemė bus užsieniečių rankose? Kas tą žemę valdys? Kas spręs jos derliaus likimą? Kas čia turės dirbti samdiniu? Dovanai gauti pinigai niekur nėra skalsūs. Kišenės greit subliūkšta. O tada? Ar galės Lietuvos miestai augti, jeigu jų sklaidai neliks teritorijos? Ar jie neuždus? O jei taip, kam tada Lietuvai reikalingi ministrai? Jų kiekviena valstybė sau turi pakankamai.
Laisvė – gražus žodis. Tik ar laisvė visais amžiais buvo absoliuti? Ar aprobuojame nacių teisę krosnyse deginti aukas, o komunistų Sibire pūdinti žmones? Ar turime teisę keliuose daužytis ir šluoti ten sutiktus pakeleivingus? Ar turime teisę laisvai pasisavinti svetimą turtą? Kam tada prokuratūros, teismai ir valdžia, jeigu tokie mes turime būti laisvi? Ar žemės savininkai yra tikri jos viešpačiai? Kitose valstybėse ūkininkai turi nuosavybę tik į žemės paviršių, o kas pusė metro giliau – yra valstybės turtas. Žemės paviršius yra darbo priemonė. Ūkininkui tai tas pats, kas žvejui jūra. Europa pagalbą teikia tik darbo priemonėms įsigyti, ne maistui. O mes savo gruntą po kojomis parduoti gviešiamės. Euruva ne visur elgiasi protingai. Rasių ir kultūrų bei religijų maišymas savo derlių neša. Kol Vokietija, Prancūzija ar Lenkija praras savo tapatybę, truks ilgėliau, per tą laiką gal pasaulis atsipeikės. O Lietuvoje ta grėsmė visai paviršiuje ir gerai matoma. Ir užuot pavojaus varpais skambinę, grojame džiugesio maršus. Dar tik padiskutuokime ir pasidrąsinkime, kad tėvai savo nepilnamečius turi teisę parduoti, nes kas gali kėsintis į jų laisvę? Sėdėdamas prieš ekraną galvoju – bepigu tiems žmonėms – jie išsiparduos ir išsivažinės, gal iškriks ir tos politikos rėmėjai ir nesisielos, kad Gintaro ir Rūtos vardus jau paskutinė karta nešioja. O juk palikome Europoje nemažai daliai mūsų protėvių suteiktą geografinį vardyną ir didžiųjų asmenybių, kaip Vaitylos, asmenvardžius. Gal jie dar ir ilgai guvuos, bet jų prasmės pasaulis nesupras, kaip šiandien nežinome, ką reiškia Visla, Būgas ar Narvė, nes jau patys rašinėjame Vysla, Bugas, Narevas, gal nuo „naravo“?.. Ir dar galvoju – gal lengva gyventi žmonėms, kuriems galvų nekvaršina jų genties praeitis, nes jie nepajuto nei savo kalbos grožio, nei žodžio vertės, nei jame užkoduotos baltų laikus siekiančios mūsų protėvius liudijančios atminties. Ir veltui šviesuoliai sielojosi dėl krašto ateities – nedaug jau tokių, kuriems istorinis paveldas suvokiamas kaip vertybė. Visai kas kita „duona“. Į jaunos moters balsą, kad mums mūsų kalba jau darosi tik viena iš daugelio susižinojimo priemonių ir pakanka tokios vienos priemonės, geriausia – anglų kalbos, ir galime jaustis laimingi.
Taip. Vieni iš tiesų bandė kitiems klijuoti žodines etiketes, bet anie jas atbula ranka nusižarstę patys jomis puošėsi ir puikinosi. Karalius nuogas tol nesigėdijo savo nuogumo, kol kiti jo „rūbą“ nuostabiausiais žodžiais gyrė. Ir mus tie „užsieniečiai“ girs, kad išsiparduodame ir užleidžiame jiems lebensraumą. Gerai Adolfas sakė: „Gyventi tik stiprieji turi teisę“.
Algis Uzdila, punskas.pl