Dziedulis mūs buvo Adomas Pečulis. Nuog visadu Vidugiruose gyveno. O močutė Katarina Milončūtė iš Vidugirų. Jiej turėjo nemažai vaikų. Vienas jų, mano tėvas, gal kiba buvo vyrausias, vardu Vincas. Jis liko namie ūkininkauc. Kap seniau tai vis vyrausių ir da sūnų pasilikdavo namie an ūkės ir sanų tėvų dažūrėc an sanatvės. Vincas in namus parsivedė žmonų iš Pristavonių. Antanina Samulevičūtė tapo jo žmonu.
Po karo teko ganyc. Buvau 9 metų, kap ganiau savo ir kaimynų gyvulius. Nemaža banda, pulkas – 19 štukų. Arkliais teko dzyrbc žamį, ba mama mirė būdama 53 metų, o tėvukas 64 metų, cik dzieduliai abudu sulaukė gilios sanatvės. Savo šeimoj cik du broliai likom ir sesė, o visi kici kiek per anksci išėjo amžinybėn.
Seniau visur kožnas gaspadorus laikė nemažai avilių su bitėm. Labai laukdavom krivulio. Jau kap ateina, tai mylėjau graicau nunešč kaimynu. Palaisdavo saltyšus ir ėjo tai vienu liniju, tai kitu jau kitas, kad apeit visų kaimų. Vidugiruose da pamenu, kap saltyšu buvo Vincas Agurkis. Jis nemokėjo lenkiškai, o skaicyc irgi prastai skaitė, alia svarbu, kad mokėjo parašų sudėc, pasirašyc. Jo priežodzis buvo: „Kiba bus gerai, bala ty jo nematė“. Kici sanesni tai statė kryžukų vienų arba du, tris, ir tokias tai parašas buvo. Da seniūnais pas mus buvo Česius Zdanavičus (jis turėjo gražų balsų ir daugiaus ėjo prieg dainų, giedojimų), Jonuška Antanas – prieg vaidinimų, vėlesnis seniūnas Juozas Kraužlys, o dabar kaimas išrinko Elenų Vailionienį.
Seniau Vincu tai labai tankiai kur krikščyta, ba populiarus vardas kap Jonas, Juozas, Motiejus, Baltrus, kap ir moterų – Ona, Danė, Janė, Marė. Joki namai neapsėjo be šitų vardų. Žūrėjo, kad vaikas turėtų šventų patronų. O mažų vaikų tai mirė tankiai, kožnas kaimas turėj vietų pašvencytų ir kavojo. Atvažinėj kunigas ir be kunigo nelaidojo. Vidugiruose irgi buvo kapinynas (tarp Kadzauskų ir Liškauskų). Dar an šitų kapinėlių stovi jau cik vienas akmeninis kryžus. Žinia, medziniai supuvė, nugruvo, jei kur medelį pasodzino, tai augo, krūmukas bezų ar ievos. Nor kas ty tadu statė paminklus kap dabar? Žūrėjo, kad valgyc turėtų.
Pernai mūs kaimi irgi net 11 numirė, tai daug. Veža in Punsko kapines, ba Vidugiruose cik koplyča, o parapija tai Punsko. Pasakojo, kap per dzidelius šalcus arkluku grabų kol nuveža in Punskų – Trakiškes, tai in šakalį šalcis sukausto žmogelį, o grabas ne sykį nukrinta, nušliuoža nuog vežimo, nusliduoja. Kiek tai vargo, kol davežė. Kol kelis grabus suranka – laikė koplyčoj kapinių. Ir kap atlaidza kiek žamį, tadu cik laidoja. Pavasarį tai kokį medelį pasodzina galvūgaly. Nu jau jei jauna mirė, tai liepukį ar pušukį pasodzis, vyruku ąžuolukų. O tep tai kas ty tadu žūrėj kapų. Jei šakutį berlinkos insodzino, jei prigijo, tai gražai apžėlė kapukų, ir ciek. Kap kur alyvukį, bezo ar ievos šakutį, tai prigijo, alia ir bėda – po kiek metų reikėj išplentavoc, ba kap insišaknijo, tai be tvarkos augo ir plėtėsi.
Vidugiruose ilgiausia nugyveno Albinas Kasperavičus. Jis sulaukė 102 metų. Dabar iš vyresnių yra Sakavičienė, Vitas Jankeliūnas, Vaznelienė ir kici…
Per karų mūs tėvai nesikėlė niekur, o kitus privertė vokiečai in Burbiškius išaic, kap ir dzidelį kalvį Juozų Vainų iškėlė in Skarkiškes, kitus in Burbiškius. Aniej žmonės iš Burbiškių vėl buvo in Lietuvų išėjį, tode in tuščus namus kėlė iš Vidugirų žmones.
Vidugiruose kalviu buvo Kuosų Antanas (gimis 1922 m., miris 2011 m.). Kap apsiženijo, išėjo su kalvuki in Rimkežerus. Juozas Zdanavičus kalviavo. Turėjo iš lantų kalvukį, tai grait išardo. Išėjo išsiardis gyvenc in Bubelius, paskui išėjo in Kilčėnus. Kas ty seniau toj kalvukėj: priekalas, dūmtuvės, pora kūjalių, raplių, vanduoj in užartavojimų ir gelžgalių kad mėcytųsi. Dūmtuvės buvo pakabytos an balkio, raikėjo ranku pagriebc už virvės ir traukioc, kad kūrytųsi ir kaicytų gelažį. Kūrino tai storas beržo šakas, dūrpės neciko. Paskui koksas buvo, tai mažausia dūmų ėjo ir akių negraužė.
Juozas Zdanavičus, baigis keturis skyrus, nuvėjo su kitais (su Bernardu Grigucu iš Žvikelių ir su Česlovu Vaicekausku iš Vilkapėdzų) pasimokyc kalviavimo. Jiej visi trys kalvio amato mokinosi pas žinomų Dzidzulių kaimi kalvių kalvį Jurgį Nevulį (šitas Jurgis vėliau buvo išrinktas vaitu Vidugirų valsčuj – gromadoj). Išmokis Juozas to labai raikalingo kalvio amato, pasistatė medzinį kalvelį, insigijo būtiniausius prietaisus: kūjalį, kūjį, raplas, žaizdrų ir priekalų, kaustė roges, vežimus, kaicino, plakė (kalviai mokėjo sujungc du gabalus metalo, suplakdami du inkaicytus galus, ir raitė pasagas), kaustė da medzinių ratų ašis, ratus aptraukinėj štangu bei kaustė arklius.
Dūrpės prieš rugiapjūtį būna išdžūvį ir visi skubinos šūčkom iki javų kircimo suvežoc dūrpes in pašūrukį. Nor dūrpių tai priskasiau iki valios. Čėsais kasanc kap sviestas an duonos, kap duona, cik raikyk, kasc buvo noras, tep gerai ėjos, o čėsais aplimpa ridliukai, nor tu kų. Savo balose kasėm. Prikasam iš duobės, primetam an pabalio, o paskui raikėj tas mulas išdzyrbt – arkliu mynkyc (mynkė ir poru ar trajetu arklių) ir pacam basam iki pusės, juodam raikėj varinėc juos. Bandas darė sietan kap suris, bile lankas laikytų, darė ir skrynioj, suploja bandų ir supjausto an mažesnių. Pavasarį kap acisėja, tadu kasė dūrpes. Šūčkom suveža an priesaulio dzovyc. Vienas šonas apdzūva, apverca, ir kitas dzūva, išvarto, išstato ratu kūgin, kad vidurin tušča, oras kad aitų, sudeda an rietuvukės, kad da gerau dzūtų. Ir skubinos, kad nor prieš rugiapjūtį suvežč pašūrėn, o jei vėjas, dūlka, užkraca akis. Šūčkos padaryta iš lanktos šakos, an viršo užmesta pora lantų, an šakų užlinkimo arklys, prikabytas branktas ir traukia namo. Tokios rogės vadzytos šūčkom.
Sakyta, kad samanotos tai drūtos dūrpės, banda neiro, alia bet graita suskūrino. Gerausios bandos iš cielos dūrpės, ilgai kūrinos ir gera šiluma trobon žiemų buvo, o pro rytų žarjų lieka. Šitas cielas bandas tai vienas ridliuku kasa, meta, kitas deda an šūčkų ir veža, pridėjis išdeda – išstato dzūc, o jau kap in mynkymų, tai dvieja kasa ridliukais, kici gaudo. Ridliukai tai tokios smagios lopetukės an ilgo koto. An tekelo aštrino visas tris lopetukės – šonus tep iššlifuoja, kad neapliptų dumblu. O va jau šūlniui kasc tai ciko an trumpo koto lopetukė. Šulnius tai kasė Vaicekauskas Antanas iš Vilkapėdzų, jis paskui in žantus nuvėjo pas Degucus in Agurkius. Jo žmona Anelė gražai grojo ir vedė chorukų. O kap brolis išvyko in Amerikų, tai jam teko ir Vaitakiemin daboc ūkį. O jau Agurkiuose pasiliko Vaicekauskų duktė. In vakarėlius tai buvo gerai dzviratis, o jau vėliau madyngi pasidarė motociklai.
Užrašė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl