Ateina laikas, kai žmogus grįžta prie to, nuo ko ilgą laiką bėgo. Ir nesvarbu, ar bėgo jis pats, ar prieš jį amerikietiška svajone gyvenę giminaičiai. Ateina laikas, kai priemiesčiuose lentelėmis iškalti nameliai su balta tvorele ima byrėti, apkerpėja ir netenka savo šviesaus žavesio.
Ar teko pastebėti, kaip šiais laikais žmonės atostogauja? Tikriausiai taip pat, kaip ir jūs. Pažiūrėkit. Laukdami vasaros atostogų, neskubėdami naršome po internetinius atostogų gidus, pradedame domėtis pigiais skrydžiais į kitą šalį (dažniausiai pietų kryptimi, lyg savo gana šiltų orų nepakaktų…), neretai atsiduodame kelionių agentūrų vaivorykštiniais aprašymais ir pasiduodame paieškų maratonui. Labai dažnai mums įperšamas pasiūlymas, apimantis visų paslaugų kainą (angl. all inclusive). Bet! Labai dažnai patys norime pačios geriausios paslaugos už pačią geriausią (suprask – pigiausią) kainą. Ir kas ten mums siūloma? Ogi prabangus viešbutis arba tvarkingas namelis nuošalioje vietoje, toliau nuo miesto šurmulio ir žmonių, vos ne privačiame paplūdimyje, kur niekas nematys mūsų saulėje svylančių užpakalių. Peršasi mintis, kad patys sutinkame (ir norime) mokėti už tai, ką turime po nosim. Teko girdėti, kad ir šio, Punsko krašto, žmonės skundžiasi neramiu gyvenimu. Atseit už lango būna per garsu, per daug automobilių, traktoriai per garsiai burzgia, vasarą daug turistų. Nuoširdžiai man juokinga. Matyt, tiems žmonėms nepažįstamas miesto ir „tikro“ šurmulio pasaulis. Šiuo metu norisi sušukti: Ei, atsipeikėk! Nematai, kur gyveni? Gal be reikalo dejuoji?
Gali pasirodyti, kad propaguoju atostogas tik savo kieme. Nieko panašaus. Ir toliau atostogaukit, kaip ir kur norite. Man tik įdomu pasidarė, už ką šiais laikais žmonės moka. Jie moka už prarastą pasaulį.
pasaulį
sugriautą
savo rankomis
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl