Mes kone kasdien girdime mūsų valdžios klerkus teisinantis, kad negalima ano, negalima šito, nes esą tai draudžianti Europos Sąjunga, o mūsų įstatymai turi būti besąlygiškai priderinti prie ES teisės aktų. Verkšlenama, kad, nesilaikant draudimų, Europos Komisija imsis ES teisės pažeidimų nagrinėjimo procedūros, o tada pasipils gąsdinimai dėl sankcijų, ko mūsų valdžia bijo kaip velnias kryžiaus. Tai nestebina Vilniaus universiteto profesoriaus Vytauto Daujočio. Jis kategoriškas: kažko kito mes ir negalime tikėtis, kai atsisakėme savarankiškumo ir faktiškai nebeturime savo valstybės.
– Kritiškiau žvelgiantiems į Lietuvos ir Briuselio santykius nekyla abejonių, kad ES mažosioms Bendrijos šalims taiko dvejopus standartus. Pastebite tai?
– Dvejopų standartų taikymą Europos Sąjungoje galima pastebėti visose srityse pradedant žodžio laisve ir baigiant ekonominiais dalykais. Neseniai teko skaityti straipsnį apie žodžio laisvės svarstymą Europos Parlamente. Įsivaizduokite, diskutuoti apie tai nebuvo pakviesti asmenys nei iš Baltarusijos, nei iš Rusijos, tų valstybių, kur labiausiai varžoma žodžio laisvė. Ir šiaip visas svarstymas vyko gražiomis, aptakiomis, šiltomis frazėmis apie žodžio laisvės svarbą, bet stengiantis neužgauti V.Putino. Iš esmės V.Putinas pasiekė savo tikslą. Jis turi savo kanalus, savo poveikio priemones ir tuos dalykus nuslopina. Nebekalbama iš tikrųjų apie esamas problemas stengiantis jas apeiti. Čia švelnesnis pavyzdys. O pažiūrėkime į ekonominius dalykus, kad ir į Graikiją. Aš manau, kad ji yra smaugiama. Jai neleidžiama susitvarkyti, nes iš to naudos turi Vokietija. Jos bankai ten sukišę pinigus. Tie pinigai per paskolas grįžta atgal į Vokietijos kišenę, bet tie dalykai per daug nesvarstomi. O ir kaip buvo su pabėgėliais? Vos tik mes prasižiojome bandydami priešintis jų įkurdinimui, tuoj išgirdome, kad mums bus nutraukta finansinė parama…
– Taip, nes mes maži. O Vokietijoje galima kalbėti, ką nori, ji diktuoja savo valią, primetinėja ją kitiems, liepia pasiskirstyti pabėgėlius visiems. Kas nepaklus, siūlo bausti. Taip galingosios, didžiosios šalys savo naudai diktuoja tas visas europines taisykles, kurios taikomos toli gražu ne visiems vienodai.
– Prisiminkime, kai Vengrijos biudžeto deficitas prieš porą metų grėsė viršyti 3 proc. BVP, jai grasinta nutraukti finansavimą Sanglaudos fondų lėšomis. O tuo metu 3 proc. viršijus kitoms, didesnėms valstybėms, kažkodėl buvo tylima.
– Taip, tos silpnesnės Rytų, Centrinės ir Vidurio Europos šalys, kurios į ES atėjo vėliau, nuolat su tuo dalyku susiduria. Dabar Vengrija turi daug problemų su pabėgėliais. Ji daug mažesnė negu Vokietija, užtat visi ją bara už tai, kaip ji elgiasi. Vengrija bando kažkokią tvarką įvesti matydama, kad didžiosios šalys iš esmės užsimerkia. Pusę milijardo gyventojų turinti Europa turėjo pabėgėlių klausimą spręsti jau pačioje pradžioje, pačiame židinyje, bet tai daroma sunkiai ir vangiai. Leidžiama žmonėms bėgti, skęsti, leidžiama žmonių kontrabanda, jeigu prisiminsime, kaip Europoje užduso vežami automobilyje pabėgėliai iš Sirijos. O Vengrija, kai pabėgėliai pro ją prasiveržė, pabandė padaryti tvarką, iš karto buvo pasmerkta.
– Vengrija apskritai atsidūrė ES puolimo smaigalyje bandydama išlaikyti savo identitetą, savo Konstitucijoje įtvirtindama krikščioniškąsias vertybes…
– Ir koks kilo staugimas iš visų pusių! Pažiūrėkime, kas dabar vyksta. Vyksta ne kas kita, o Europos imperijos kaip valstybės kūrimasis, kurį diktuoja turintieji galingiausią balsą. Vengrija tai pajuto viena iš pirmųjų. Ji greičiausiai sureagavo ir, gindama savo valstybę, truputį patvarkė Konstituciją. Už tai sulaukė žiauraus puolimo, premjeras Viktoras Orbanas buvo viešai pasmerktas. Beje, skaičiau straipsnį, ką V.Orbanas kalbėjo apie tas problemas, tiesa, ne politinėje aplinkoje. Nuostabi kalba. Žmogus puikiai supranta, kas dedasi Europoje, ir bando daryti kažkokį žingsnį, kad tauta neišnyktų. Europoje kuriasi valstybė, kurioje nėra tautų. Yra didžiosios kompanijos, kurioms sienų nereikia, žmogus tėra stumdoma darbo jėga, turinti eiti ten, kur joms reikalinga. O tautos trukdo. Trukdo ir krikščionybė su savo vertybinėmis nuostatomis, nors nuo krikščionybės susikūrė visa Vakarų civilizacija, tos vertybės įsikūnijo konstitucijose. Bet dabar krikščionybė yra traiškoma, nes ji trukdo europeizuoti, gaminti naują europietį, be tautinių šaknų, be identiteto, be valstybės. Tokiu atveju mažiausia grėsmė kyla didžiosioms valstybėms, kuriose koncentruojasi didžiosios korporacijos. Jų dominuojantis vaidmuo bet kuriuo atveju išliks. Štai kur aš matau krypstančią Europos Sąjungą.
