Pamenate, 2015-aisiais mėginta „nuvainikuoti“ tremtinį, kankinį ir nepriklausomybės gynėją Joną Noreiką-Vėtrą, kurio garbei esą nevertai kabo atminimo lenta ant Mokslų akademijos bibliotekos? Tąsyk nepavyko. Šiemet atėjo kito nepriklausomybės gynėjo, savanorio ir diplomato Kazio Škirpos eilė. Pasirodo, jo vardu nevertai pavadinta gatvė Vilniuje. Pernai tokia pati akcija inicijuota Kaune.
Nelemtasis Birželio sukilimas
Lietuvių rezistentų kaltės Holokauste ieškantys ir ją pabrėžiantys istorikai, Lietuvos žydų bendruomenės nariai ir šiaip socialiniai aktyvistai ne pirmą kartą dėsningai nusitaiko į 1941-ųjų Birželio sukilimo kūrėjus ir jo įsteigtos laikinosios vyriausybės narius. Be K. Škirpos ir J. Noreikos aiškiu taikiniu buvo tapęs laikinosios Vyriausybės vadovas Juozas Brazaitis.
Visiems jiems metamas kaltinimas – vienoks ar kitoks prisidėjimas prie Holokausto Lietuvoje. J. Noreika ir J. Brazaitis buvo kaltinami nekliudymu nacių vykdomoms žudynėms, t.y. neveikimu. Nors JAV veikusi Kongreso komisija 1973 m. pateikė vienareikšmiškas išvadas, jog J. Brazaičio kaltės Holokauste nėra, Lietuvoje vėl ir vėl sėti abejones tai netrukdo. J. Noreikai metami kaltinimai konkretesni, tačiau ne daugiau pagrįsti.
Kuo kaltinamas K. Škirpa suprasti ne taip lengva. Oficialiai siūlymą panaikinti jo vardo gatvės pavadinimą pernai teikė Kultūros paveldo departamento Kauno skyrius, taip ir neprisiėmęs jokios atsakomybės už savo veiksmus. Šiemet Vilniuje tą patį klausimą iškėlė liūdnai pagarsėjęs, Lietuvą ant trijų raidžių viešai pasiuntęs ir dėl to net iš Vilniaus miesto tarybos liberalų frakcijos pašalintas tarybos narys Markas Adamas Haroldas. Jo prašymo pagrindu rotušėje surengta vieša diskusija, kur ne vienas istorikas ir visuomenės veikėjas pritarė K. Škirpos „nuvainikavimui“. Pats M.A. Haroldas ir jo bendraminčiai pripažįsta, kad K. Škirpa nei pats žudė žydus, nei ragino tai daryti. Jo kaltė – pažiūros. Cituojant M.A. Haroldą, jo kreipimosi pagrindas yra toks: „Kazys Škirpa vadovavo Lietuvių aktyvistų frontui. Dabartinės Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos pripažino, kad LAF – antisemitinė organizacija.“
Citata lemtinga dėl dviejų priežasčių. Pirma, labai įdomu sužinoti, kokia institucija pripažino LAF antisemitine organizacija. Kaip bevyniotume, antisemitizmas yra ideologija, skleidžianti neapykantą žydams kaip tautai, o ne žydams, už jų vienokį ar kitokį tendencingą veikimą. LAF ne kartą smerkė žydų aktyvų dalyvavimą Lietuvos okupacijoje, sovietinių struktūrų Lietuvoje formavime ir 1941-ųjų trėmimuose. Tačiau tai, nors labai nemalonus, paprasčiausias istorijos faktas, dokumentuotas ir nešališkose to meto JAV šaltinių ataskaitose iš Lietuvos. Lietuvoje žydų bendruomenėje iš tiesų buvo sąlyginai daug kolaborantų ar šiaip pasitikusių sovietų kariuomenę su gėlėmis. Patys žydai atsiminimuose tuo baisėjosi ir numatė, kad tai taps neapykantą visai tautinei bendruomenei kurstančiu faktoriumi. Neįmanoma pateisinti, bet įmanoma suprasti situacijas, kai dar neseniai į vagonus lietuvius sodinę ir skundę asmenys atsidūrė kerštaujančių lietuvių rankose, o per jų veiksmus nukentėjo ir niekuo dėti litvakai. LAF`as, šia prasme kalbėdamas apie žydų bolševizmą, nepasakė nieko, ko 1940-1941 m. nematė patys lietuviai gyventojai. Priešingai, įspėjo apie objektyviai gręsiantį susidorojimą. Vadinti Škirpą rasiškai prieš žydus kaip tautą nusistačiusiu asmeniu nėra pagrindo, o atskirų LAF narių surašyti pareiškimai negali būti laikomi Berlyne namų arešte sėdėjusio Škirpos pozicija.
Daug įdomesnė K. Škirpai metamo kaltinimo logika. Jis turėtų būti ištrintas iš tautos istorinės atminties, nes vadovavo esą antisemitinei organizacijai. Kadangi nėra kaltinamas jokiais veiksmais ar kurstymu, tikrasis jam metamas kaltinimas – tikrai ar tariamai antisemitinės pažiūros. Ignoruodami laikmečio kontekstą ir vyravusį mąstymą, nesunkiai prieiname absurdą. Vidmantas Valiušaitis taikliai pastebėjo, kad taip gali ateiti ir V. Kudirkos eilė. Iš tiesų ji jau akivaizdžiai atėjo. Jeigu žmogus negali būti pagerbtas Lietuvos valstybės vien dėl antisemitinių pažiūrų, būtina skubiai griauti Kudirkos paminklą priešais Vyriausybę, pervadinti aikštes, stoteles, gatves, o galiausiai ir pakeisti Lietuvos himną, nes antisemito kūrinys traukia gėdą visai Lietuvai.
Kudirka čia tik akivaizdžiausias pavyzdys. Absoliuti dauguma XIX-XX a. sandūros inteligentijos turėjo laikmečiui būdingų autoritarinių, antisemitinių, rasistinių, seksistinių ar kitokių nuostatų. Kaip sakoma, straipsnį surasime ir pritaikysime. Atgal į istoriją nėra ko ir dairytis: ATR teisė leido žalojančias bausmes, vaikų pardavimą už skolas, degintos raganos ir t.t. Kunigaikščiai visa tai leido. Vytautas Didysis leido savo kariams deginti, žudyti, prievartauti, pjaustyti moterų krūtis ir kitą sadistinę veiklą pagal laikmečio papročius (W.Urban, „Žalgiris ir kas po jo“). Pritaikę ankstesnių amžių valstybininkams mūsų dienų liberalios demokratijos normas, liksime sėdėti su gėdos lenta.
Siūlymai skamba absurdiškai? Ačiū Dievui. JAV kairuojančiuose universitetuose taip pat po truputį kyla diskusijos, apie tai, kad valstybės tėvai-kūrėjai yra gėdingi ir negali būti gerbiami, nes buvo rasistai ir vergvaldžiai. Tačiau ten, priešingai nei Lietuvoje, tokios idėjos netampa plačios ir rimtai vertinamos diskusijos pagrindu. Valstybingumas suvokiamas kaip svarbesnis už laikmečiui būdingą mąstymą, net tais atvejais, kai jis akivaizdžiai buvo.
Istorijos perrašymas
Lietuvoje pasiekta istorinės sąmonės atrofija, kai šiandienos kategorijos (žmogaus teisės, demokratija, tolerancija, etc.) yra iškeliamos aukščiau valstybės išlikimo tikslo, kuriuo vadovautasi jos netekties akivaizdoje. Sąmoningai ar ne, kaltinimais K. Škirpai ir kitiems Birželio sukilimo organizatoriams keliama mintis, kad lietuvių tauta neturėjo absoliučios teisės sukilti, tiksliau, kad ji galėjo tai daryti tik taip, tomis sąlygomis ir tų asmenų, kurių veikimas nekeltų nepatogumo ar grėsmės kitoms šalyje gyvenusioms tautoms. Kiekvienas siūlymas istorinių asmenybių tikrą ar tariamą elgesį su žydų tauta laikyti svarbesniu nei poelgiai vardan valstybingumo atkūrimo ar išsaugojimo faktiškai reiškia, kad žydų tautos interesas buvo ir šiandien turėtų būti laikomas svarbesniu nei lietuvių tautos Lietuvoje interesas, kai/jei šie interesai susiduria. Tokia istorinė sąmonė, nors iš patogios viską žinančiojo istorinio vertintojo pozicijos atrodo itin moraliai ir patraukliai, yra absoliučiai pražūtinga. Ja vadovaujantis prieinama iki absurdo, kad tautos kova už savo valstybę gali vykti tik esant konsensusui dėl jos santvarkos ir vizijos, kad sukilimas ir jo siekta nepriklausomybė mums netinka, nes esą nenumatė vietos Lietuvos žydams.
Žvelgiant plačiau, šiuo metu bandoma perrašyti mūsų XX amžiaus laisvės kovų istoriją. Pirma, Sąjūdžio istorija jau dabar yra selektyviai paversta, viena vertus, kone prasidedančia nuo AT-AS rinkimų, t.y. nuo etapo, kur lyderiavo prof. Vytautas Landsbergis, kita vertus, „savaimios visuomenės“ tyrimais vaizduojama, kad Sąjūdis buvo kone ne valingas konkrečios žmonių grupės inicijuotas veiksmas, o natūraliai užaugęs iš visiškai nepolitinių maišto prieš sovietinę sistemą grupių (pankų, žygeivių, žaliaraiščių ir t.t.). Antra, 1941 m. rezistentai ir laikinoji vyriausybė yra žeminami ir verčiami žydšaudžiais viešojoje nuomonėje, jų, švelniai tariant, abejotiną dalyvavimą Holokauste ar netgi laikmečiui būdingas pažiūras iškeliant kaip svarbesnes nei veiksmai valstybingumui išsaugoti. Trečia, partizanai, neretai net ir gerbiamų signatarų tekstuose, skelbiami paprastais banditais, abejojama jų kovų prasme, jų kaip Lietuvos suvereno teise vykdyti karo lauko teisingumą ir t.t. Ketvirta, sovietmečio tautinė inteligentija, kuri buvo prisitaikiusi prie režimo, bet bent palaikė gyvą tautinių sentimentų ir etninio prisirišimo prie krašto, kalbos, istorijos ir kitų lietuvybės apraiškų jausmą ir taip padarė įmanomą Sąjūdį, yra paneigiama kaip iš esmės sovietinė, todėl atmestina su visais savo darbais, įskaitant „archajiškus“ nuopelnus valstybingumui ir lietuvybei.
Penkta, paskutiniai, nes sunkiausiai suniekinami, šiame sąraše liks katalikiškos rezistencijos atstovai. Galima neabejoti, kad Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų veiklą „nevienareikšmiškai vertinti“ bus pradėta nuo mons. A. Svarinsko, o šių valstybės didvyrių „nuvainikavimo“ linija bus maždaug tokia: „sovietinė sistema jiems netiko visai ne dėl žmogaus teisių ir laisvių neigimo, o tik tuo, kad atėmė įtaką iš klerikalinės sistemos ir neleido Bažnyčiai indoktrinuoti piliečių tarpukario Lietuvos mastais“.
Maždaug toks yra platesnis paveikslas, kuriame yra labai svarbu matyti besikartojančią Justino Marcinkevičiaus, K. Škirpos ar J. Brazaičio „kritiką“ ir dėl kurio yra labai svarbu atitinkamai įvertinti iš to kylančią grėsmę. Tai, kad būtent idėjinių sovietinės sistemos šalininkų ir mokslinių ateistų persmelktas Lietuvos humanitarų sluoksnis, kuris turėtų būti valstybinės sąmonės ir bendruomenę telkiančio tapatumo pagrindinis formuotojas, yra pagrindinis tokios valstybės kūrėjų kritikos lopšys, yra labai simptomiška ir nerimą kelianti tendencija.
Kremliaus tezių aidas
Nereikia ir priminti, kad visa tai vyksta stiprėjančios Rusijos karinės ir informacinės grėsmės fone tuo metu, kai Lietuvai kaip niekada anksčiau reikia stiprinti tautinę ir valstybinę savo piliečių sąmonę. Moderniojoje politinėje teorijoje jokia paslaptis, jog lojalumas valstybei priklauso nuo tapatinimosi su tos valstybės idėja, o kone pagrindinė ir efektyviausia priemonė tam tapatumui sukurti – nuoseklus tautos ir valstybės istorijos pasakojimas. Tačiau šiandien mokyklinė istorijos mokymo programa deramai neatlieka šios funkcijos, o istorikų ir visuomenės veikėjų pastangos aptartais būdais „naujai įvertinti“ valstybės kūrėjus ir gynėjus tiesiogiai atkartoja visą sovietmetį tiek Lietuvoje, tiek ir JAV komunistų skleistą mitą apie fašistinę tarpukario Lietuvą ir fašistinį Birželio sukilimą. Šiandien šią tezę kartoja imperinės Rusijos valstybinės propagandos kanalai ir, paradoksaliai, gerbiami veikėjai Lietuvoje. Kai Tomas Venclova pareiškia, kad K. Škirpa vertintinas vienoje gretoje su Justu Paleckiu, nes esą abu kūrė „formalią nepriklausomybę totalitarinių režimų priežiūroje“, to neįmanoma pavadinti kitaip, kaip tik Lietuvos istorijos perrašymu. K. Škirpa ir Birželio sukilėliai siekė atkurti nepriklausomą Lietuvą ir jų projekto nesėkmė buvo objektyvių išorinių aplinkybių pasekmė, tačiau ne tikslas. J. Paleckis satelitinę Liaudies respubliką kūrė nuo pat pradžių. Lygybės ženklas tarp šių veikėjų ir Lietuvos vizijų yra absoliuti priešingybė tiek istorinei tiesai, tiek Lietuvos išlikimui būtinai istorinei sąmonei. Gerai, kad būtinybę per istorijos pasakojimą formuoti tautinį ir valstybinį tapatumą jau aiškiai suvokia Lietuvos kariuomenė ir nacionalinio saugumo institucijos. Tragiška, kad šis suvokimas dar visiškai svetimas šalies universitetams ir nemažai daliai liberalios inteligentijos.
Niekas negali ramiai pasakyti, ar kartais gyvename ne naujus 1939-uosius metus. O jeigu taip, prasmingas tampa klausimas, ar šiandieniniai valstybės kūrėjų ir gynėjų „nuvainikuotojai“ savo veiksmais nerizikuoja tautos akyse atsidurti tame pačiame vaidmenyje, kuriame daugelio akyse buvo žydai po dalies jų veiksmų 1940-1941 metais. Visos Lietuvos inteligentijos rūpestis yra padaryti viską, kad dėl siauros grupės veiksmų netektų nukentėti Lietuvai, o akademinė bendruomenė netaptų atpirkimo ožiu tautos akyse.
