Spalio 22-27 dienomis LKN jaunių teatras „Kregždė“ dalyvavome X tarptautiniame teatrų festivalyje 2012 Stolberge. Mūsų grupę sudarė: Irmina, Ingrida, Edita Z., Edita Š., Dalia, Raminta, Ramūnas, Petras, Tomas bei globėjos Jūratė, Rūta ir mūsų vadovė Jolanta. Apie 18.00 valandą mus pasitiko Juozo Miltinio gimnazijos atstovai, kurie taip pat dalyvavo festivalyje. Kartu su pažįstamais (bendravome dar anksčiau Panevėžy) išvykome į 15 valandų trukusią kelionę į Thalheimą – mažą kaimelį netoli Stolbergo, kur apsigyvenome.
Pirmadienis
Pro autobuso langą mūsų gyvenvietė atrodė labai patraukli – vienas šalia kito keliolika namelių, žaidimų aikštė ir vienas didelis, iš visų išsiskiriantis pastatas su užrašu „Tabakstanne“ – taip vadinosi vieta, kurioje leidome daugiausia laiko. Mūsų, vaikinų, namukas buvo žymiai mažesnis ir kur kas žemesnis nei didelis ir aukštas merginų ir globėjų namas su atskiru tualetu ir dušais, ko mes iš viso neturėjome (buvome priversti eiti į 50 m nuo mūsų namelio nutolusius dušus, kas vėliau pasirodė neįdomiausia mūsų viešnagės dalis).
Jau pirmą dieną susipažinome su festivalyje dalyvavusiais vaikais iš Solikamsko Rusijoje. Galėjome pasigirti rusų kalbos mokėjimu. Galėjome… Tačiau kuo daugiau „kalbėjomės“, tuo labiau mums aiškėjo, kad rusų kalbos beveik nemokam. Vakare išvažiavome į 10 km nuo „Tabakstanne“ nutolusį Stolbergą, į TPZ, kur buvo teatras su scena, kurioje vaidinome. Visos grupės prisistatinėjo, pasakojo apie save, kalbino susipažinti per bendrą žaidimą. Dar tą patį vakarą pamatėme pirmą – vokiečių grupės – vaidinimą. Grįžę į „Tabakstanne“ turėjome galimybę pašėlti diskotekoje, kurią, aišku, išnaudojome. Tuo ir baigėsi varginanti diena.
Antradienis
Rytą turėjome keltis 7.30 val., kad 8.00 spėtume papusryčiauti ir vėliau 9.00 išvykti į TPZ, kur 10.00 matėme šveicarų grupės pasirodymą. Po spektaklio papietavome ir galėjome mėgautis pasivaikščiojimu Stolbergo gatvėmis. Tai labai gražus miestas. Sužavėjo mane jo architektūra, kuri visiškai kitokia nei mūsų krašte, ir vietos žmonių asmeninė kultūra. Po kelių valandų skubėjome pasižiūrėti Panevėžio lietuvių spektaklio. Tai buvo, be abejo, pats geriausias festivalio pasirodymas. „Tabakstanne“ mūsų laukė kūrybinės laboratorijos: šokių, partnerio jautimo, žongliravimo bei vaidybos. Aš, Irmina, Edita, Raminta ir Petras patekome į meno užsiėmimų laboratoriją, kur, kaip ir kitos grupės, per 8 valandas turėjome sukurti mažą spektaklį, kuris parodytų, ką išmokome. Pradžia nebuvo lengva – kamuoliukai krito ir krito. Tai pradėjo mus varginti ir privedė prie „galutinio“ nuobodulio bei užsiėmimų pabaigos. Tačiau laikas po užsiėmimų buvo labai įdomus. Jį praleidome su savo grupe – bendravom, juokavom.
Trečiadienis
Dieną kaip paprastai pradėjome pusryčiais. Vėliau visos grupės dviem autobusais išvykome į už Stolbergo esantį Anabergą. Ten visą mūsų dėmesį patraukė vienas iš architektūros paminklų – gotikos stiliaus Šv. Onos bažnyčia. Puošnumas, simbolių ir reljefų gausumas – milžiniškas. Suolai nėra išdėstyti kaip mūsų bažnyčioje. Svarbiausia pastato dalis yra altorius, tačiau visi suolai nukreipti į viduryje esančią sakyklą. Įėjęs į bažnyčią matai žmones, kurie sėdi šonu į altorių. Kiekvieną sieną ir netgi laiptus puošia reljefai, vaizduojantys šventuosius, dvasingumo simbolius ar žmogaus gyvenimo etapus. Iš tikrųjų įspūdingas pastatas, daug puošnesnis nei kuris nors sakralinis pastatas Lietuvoje ar Lenkijoje.
Kita stotelė – miniatiūrų muziejus. Tai vieta, kur už stiklo matai mažus rankomis sukurtus daiktus, primenančius žaisliukus. Tai įvairūs drožti ar lipdyti žmonės, gyvūnai, lėlytės ar pastatai, sumažinti iki žaisliuko dydžio. Kai kurie kūriniai muziejuje yra interaktyvūs, pvz., miestelis, kuris „atgimsta“, kai pasuki rankeną. Staiga visos medinės lėlytės pradeda judėti, sužimba šviesos, sklinda įvairūs garsai. Labai įdomi vieta.
Tačiau tai nebuvo vienintelis dienos įvykis. Sugrįžę į gyvenvietę, tuojau ruošėmės kitai išvykai – šį kartą į baseiną. Vanduo buvo žiauriai šaltas, tačiau tai netrukdė mums linksmintis. Visiškai pavargę puolėme į lovas.
Ketvirtadienis
Dieną pradėjome kaip paprastai. Vėliau nuvykę į TPZ pasižiūrėjome kito vokiečių grupės vaidinimo. Grįžę į gyvenvietę, pradėjome „treniruotę“ kūrybinėse laboratorijose. Čia suplanavome visą kitos dienos pasirodymą, sumuojantį mūsų 8 valandų darbą. Pradėjome jaudintis ne tik dėl šio spektaklio, bet ir kitos dienos mūsų vaidinimo. Dar tą patį vakarą vyko šokiai, kurių, aišku, neatsisakėme. Turėjome omeny tai, jog galime būti pavargę, tačiau kitą dieną nebuvo taip blogai, kaip tikėjomės.
Penktadienis
Mūsų pasirodymo diena. Aišku, kad jaudinomės! Gal išskyrus Petrą, kuris ko tik neužmigo prieš patį įėjimą. Galbūt jaudinomės dvigubai todėl, kad nebuvo Inos, kurią sveikiname ir kuri atliko du vaidmenis premjeros metu. Taigi tą kartą ją pavadavo Edita Š. su Irmina (jos papildomai gavo po vieną vaidmenį). Tačiau viskas mums pavyko. Galime pridurti, kad tai buvo vienas geriausių mūsų pasirodymų su „Mažuoju princu“.
Po pasirodymo turėjome keturias valandas laisvo laiko, taigi galėjome švęsti. Visi išsiruošėme į restoraną. Pakeliui, aišku, pametėme merginas, kurios, pamačiusios drabužių parduotuvę, lyg užkerėtos įėjo į vidų. Galų gale vėliau vėl susitikome.
15 valandą turėjome grįžti į TPZ, kur mūsų laukė rusų grupės vaidinimas. Grįžus į „Tabakstanne“ dar buvo pristatomi kūrybinių laboratorijų „rezultatai“. Man labiausiai patiko vaidybos ir partnerio jautimo grupių pasirodymai. Turbūt todėl, kad mėgstu vaidybą ir dievinu tokius užsiėmimus.
Baigę pasirodymą visa grupė pasveikinome festivalio dalyvius ir padėkojome jiems bei organizatoriams už smagiai praleistą laiką, kuris, be abejo, liks mūsų prisiminimuose ilgai. Įteikėme visiems dovanas ir suvenyrus iš Punsko. Paskui prasidėjo dienos vaidinimų aptarimas. Buvo malonu išgirsti, kad visiems patiko mūsų filosofinė pasaka. Personažas, kurį žiūrovai įsimylėjo, buvo Rožė (Irmina). Tai sužinojome, kai visi gavo paliepimą parodyti mėgstamiausios asmenybės pozą kažkurioje scenoje.
Dieną užbaigėme šokiais. Šį kartą niekas mums netrukdė linksmintis, o jaudulys ir nerimas dingo, priblokštas muzikos ir judesių.
Šeštadienis
Tai, kas mus labai nustebino – sniegas! Rytą atsikėlėme ir išvydome visą „Tabakstanne“ užklotą sniegu. Blogiausia buvo tai, kad turėjome lėkti (vaikinai) per sniegą į tualetus, kur buvo dušai. Šalta!
„Burattino“ teatras šventė savo 50-metį. Visos festivalio grupės buvo pakviestos į šventę. Atvykome į prašmatnų, puikiai įrengtą pastatą, kuriame „karaliavo“ puošnumas ir dekoracijos. Pasijutome kaip karaliai. Klausėmės teatro susikūrimo istorijos, stebėjome spektaklius, mėgavomės muzika ir bendravome.
Atėjo laikas atsisveikinti ir kartu su panevėžiečiais išvykti namo. Skaudžiausia akimirka buvo išsiskyrimas su Lietuvos lietuviais, nes su jais buvome labiausiai susidraugavę.
Su džiaugsmu širdyje galiu pasakyti, kad tai buvo viena prasmingiausių ir įdomiausių išvykų, kuriose mums teko dalyvauti. Niekas būtų nepavykę be mūsų vadovės Jolantos, kuri ištvermingai mus ruošė ir viską suplanavo. Ačiū! Dėkojam taip pat poniai Rūtai ir poniai Jūratei už globą ir puikią kompaniją.
Kviečiame pasižiūrėti nuotraukų mūsų tinklalapyje www.teatras.pl.
Tomas Senda, punskas.pl