Vaitakiemyje, sodyboje, kurioje dabar gyvena Gražinos ir Vytauto Berneckų šeima, kažkada gyveno Itatai. 1843 m. į šį kaimą į žentus atėjo Antanas Mielkus iš Senųjų Alksnėnų (gimęs 1813 m.). Jis vedė Kristiną Itataitę. 1847 m. jiems gimė vienturtis sūnus Adomas. Užaugęs jis 1877 m. susituokė su Marijona Zuikyte iš Zovodos kaimo. Marijona ir Adomas Mielkai susilaukė šešių vaikų. Pirmieji vaikai mirė dar maži. Užaugo Ona, Kazimieras Vladislovas (g. 1887 kovo 13 d.) ir Kotryna. Adomas Mielkus, sulaukęs 33-ejų, 1890 m. mirė nuo patrūkimo. Praėjus pusantrų metų, Marijona ištekėjo už Petro Šliaužio iš Šlynakiemio. Taip į namus atėjo patėvis.
Motina vaikus leido mokytis. Juos mokė pamaldi ir dora tarnaitė Ona Kalinauskaitė. Iš pradžių mokė skaityti iš lenkiško kalendoriaus, vėliau – iš lietuviškų katalikiškų knygų bei maldaknygių. Kai baigėsi namų mokslas, Kaziuką leido mokytis lietuviškai rašyti pas Joną Valinčių iš Vaitakiemio, o 1898 m. – į rusišką Punsko pradžios mokyklą. Čia mokytojavo lietuvis Baltrukonis. Kazimieras baigė du skyrius. Paskui beliko šviestis savarankiškai.
Tais laikais spauda buvo uždrausta. Ją paslapčia pargabendavo iš Tilžės. Dažniausiai tai buvo maldaknygės, laikraščiai, knygelės apie saulę, žemę, planetas ir kitos. Visą tą spaudą Mielkai gaudavo per Vincą Kaminską iš Kampuočių ir Joną Babkauską iš Vaitakiemio. J. Babkauskas buvo garsus giesmininkas ir muzikantas. Mokėjo atmintinai šimtus šventų giesmių, dainų ir mįslių. Net ir būdamas 80 metų, šventadieniais eidavo su smuiku per kaimynus ir grieždamas dainuodavo. Mirė sulaukęs 90 metų. Jo dainų užrašyti 1916 m. į Vaitakiemį buvo atvykęs kompozitorius St. Šimkus.
Kai 1904 m. lietuviai atgavo spaudą, padaugėjo lietuviškų knygų ir laikraščių. Mielkai su nekantrumu jų laukė ir stengėsi kiek įmanoma įsigyti.
1906 metų balandį Seinuose Krikščionių demokratų sąjunga (Vincas Dvaranauskas, Juozas Laukaitis, Jurgis Narjauskas ir Bendrovė) metais anksčiau įsteigtoje spaustuvėje pradėjo leisti „Šaltinį“. Kazimieras kas savaitę eidavo į Trakiškių stotį pasiimti iš Seinų atgabentų laikraščių.
1907 metais Kazimieras atėjo į Punsko parapijos bažnytinį chorą. Jame 10 metų giedojo tenoru.
1911 m. Punsko parapijos klebono Motiejaus Simonaičio rūpesčiu išvyko mokytis į Pščelino žemės ūkio mokyklą. Deja, po metų sunkiai susirgo ir mokslą turėjo nutraukti. Žemės ūkio žinias gilino kursuose ir įvairiuose būreliuose. Vėliau, kai prasilavino, privačiai mokė vaikus savo namuose ir dvejus metus mokytojavo Punsko pradinėje mokykloje.
1914-aisiais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Jo pradžia Kazimierui nebuvo tokia baisi kaip draugams. Karinės tarnybos komisija jo į kariuomenę nepriėmė, suteikdama baltąjį bilietą. Dar okupacijos metais (1916 metais) Kazimieras Mielkus buvo išrinktas kaimo seniūnu. Pareigos tuo metu buvo sunkios ir sudėtingos.
1917 m., būdamas 30 metų, Kazimieras vedė Juliją Markevičiūtę iš Giluišių kaimo (knygnešio Vinco Markevičiaus dukrą).
Reikėjo užsiimti ūkiu ir rūpintis šeima. Kazimierui to neužteko. Jis kiek galėdamas tarnavo kitiems. Tais pačiais metais Vilniuje vyko konferencija. Reikėjo rasti tinkamų kandidatų. Vienu tokių delegatų iš Suvalkų krašto buvo išrinktas Kazimieras Mielkus. Konferencija priėmė rezoliuciją: Lietuva yra nepriklausoma valstybė su etnografinėmis ribomis ir sostine Vilniuje. Išrinko 20 asmenų Lietuvos Tarybą. Jai pavesta sušaukti Steigiamąjį Seimą ir sudaryti laikinąją Vyriausybę.
Kazimieras, sugrįžęs iš konferencijos, pasakojo žmonėms apie jos priimtus sprendimus. Prasidėjo sąmoninga, aktyvi veikla.
(Bus daugiau)
U.O.M., punskas.pl