(Tęsinys. Pradžia čia)
1919 m. vasarą lenkai užėmė Seinų ir Suvalkų kraštą. Tai buvo didžiulis smūgis lietuviams, dar nesuspėjusiems pasidžiaugti paskelbta Lietuvos nepriklausomybe. Po poros mėnesių, bolševikams veržiantis į Varšuvą, Lietuvos kariuomenė užimtas žemes išlaisvino. Žmonių džiaugsmas buvo neapsakomas. Punske ir Seinuose vyko iškilmingi susirinkimai.
Tais pačiais metais pradėta burti Šaulių organizaciją. Kazimieras Mielkus vėl aktyviai įsitraukė į šį darbą.
1920 m. lietuviai ir lenkai pasirašė Suvalkų taikos sutartį, kurią netrukus lenkų generolas L. Želigovskis sulaužė ir užgrobė Lietuvos sostinę Vilnių bei Lietuvos pietryčius su Suvalkų ir Seinų apskritimis.
Lozanos sutartimi tarptautinė misija nustatė neutralią 8 km zoną. Toje zonoje teko gyventi ir Mielkaus šeimai. Esant tokiai kebliai padėčiai, visi susipratę lietuviai pradėjo bruzdėti, siekdami gelbėtis nuo lenkų. Susidarė kelių žmonių grupė, tarp kurių aktyviai veikė ir Kazimieras Mielkus. Buvo renkami parašai, patvirtinantys, kad to krašto lietuviai nori priklausyti Lietuvai, o ne Lenkijai.
Suvalkų ir Seinų apskrityse neutrali zona išliko iki 1923. Kovo mėnesį ją panaikinus, pietų Lietuvos kraštą užėmė lenkai. Toliau reikėjo kovoti už švietimą lietuvių kalba. Prasidėjo represijos, tardymai. Nepaisydamas tokių aplinkybių, Kazimieras prisijungė prie Šv. Kazimiero draugijos steigimo. Draugijos tikslas – kurti lietuviškas mokyklas, knygynus, skaityti paskaitas, ruošti vakarėlius, rengti vaidinimus. Draugija turėjo didelį pasisekimą. Gaivino ir stiprino tautinę ir religinę dvasią.
1927 m. rugsėjį prasidėjo lenkų valdžios spaudimas Vilniaus ir Suvalkų krašto lietuviams. Vyko masiniai suėmimai, pradėta uždarinėti lietuviškas mokyklas. Suvalkų krašte suimta apie 100 vyrų. Tarp jų ir Kazimieras Mielkus. Po ilgų tardymų Kazimierą ir dar kitus 27 vyrus pasodino į Suvalkų kalėjimą. Visi jie buvo kaltinami esant slaptais lietuvių Šaulių organizacijos nariais, rengiant sukilimą ir norint išvaduoti Suvalkų kraštą iš lenkų valdžios ir prijungti jį prie Lietuvos. Mielkui, kaip organizacijos vadui, grėsė 6 metai sunkių kalėjimo darbų. Tačiau į pagalbą atėjo Vilniaus Laikinasis lietuvių komitetas. Lietuviams ginti atsiuntė iš Vilniaus geriausią advokatą dr. prof. Petruškevičių (lenką). Jis sumaniai gynė kaltinamuosius, remdamasis tarptautine teise. Visi jie buvo išteisinti.
Kai Kazimieras grįžo iš kalėjimo, persekiojimai ir provokacijos tebesitęsė. Lietuviai tuo metu buvo tautiškai stiprūs. Lenkai stengėsi pašalinti visus tuos, kurie darbavosi tautinio švietimo srityje ir vadovavo visuomeniniam darbui. Kazimieras neatlaikė spaudimo, todėl nusprendė savo ūkį Vaitakiemyje parduoti ir persikelti gyventi į nepriklausomą Lietuvą. Jo ūkį nupirko Motiejus Berneckas. Čia jis apsigyveno su žmona Marijona ir trimis sūnumis.
1930 m. Mielkai apsigyveno Lietuvoje. Iš pradžių pas žmonos tėvus Giluišiuose (anapus sienos). Paskui, paklausęs žmonos tėvo, nusipirko ūkį Mergutrakio kaime. Tik vėliau paaiškėjo, kad jis buvo paskendęs skolose. Dalį šių skolų sumokėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybė už Kazimiero Mielkaus nuopelnus lietuvybei.
Vokiečių okupacijos metais Kazimieras dirbo Sangrūdos žemės ūkio kooperatyvo vedėju. Pergyveno dukros ir sūnaus mirtį. Rusams užėmus Lietuvą, partizanauti išėjo sūnus Kazimieras ir Jonas, dukra Elena tapo partizanų ryšininke. Netrukus visus juos suėmė ir nuteisė.
Kazimierui sovietiniai pasieniečiai įsakė išsikelti toliau nuo valstybės sienos. Kurį laiką gyveno Trobiškių kaime, vėliau Kaišiadoryse ir Vilniuje, kur 1965 m. birželio 22 d. mirė. Palaidotas Vilniaus Saltoniškių kapinėse.
1952 m. Petras Algis Berneckas, vienas iš trijų Motiejaus Bernecko sūnų vedė Marytę Magdaleną Valinčiūtę iš Navininkų ir gražiai tvarkėsi iš tėvų paveldėtame ūkyje. Užaugino 6 vaikus. Išėjęs į pensiją, vienam iš sūnų – Vytautui pavedė savo ūkį. 1990 m. Vytautas vedė Gražiną Zimnickaitę iš Burokų kaimo, kuris nuo Mergutrakių laukų kalnelių yra gerai matomas. Šiandien Gražinos ir Vytauto sodyba skęsta žieduose ir žalumynuose, o taikliai pasirinktas perspektyvus verslas ir šeimininkų darbštumas užtikrina gerą pragyvenimą.
Berneckų šeima ilgą laiką palaikė nuoširdų ryšį su Kazimiero sūnumi Jonu Mielkumi (g. 1922 m.), gyvenančiu (?) Vilniuje, Jogailos gatvėje. Lankėsi pas jį svečiuose. Paskutinį jo laišką Berneckai gavo 2006 metais. Laiške Jonas klausinėjo apie Bronių Kuosą, kuris yra jo bendraamžis, su kuriuo jis augo ir žaidė, apie Jurkiūnų šeimą, kur gyveno jo krikštatėvis… Visuose Jono Mielkaus laiškuose tiek daug nuoširdumo ir meilės mūsų kraštui ir jo žmonėms… Kazimiero dukra Elena taip pat lankėsi pas Berneckus. Ji norėjo pamatyti savo tėviškėje nors mažą ženklą, susijusį su jos tėvu, kuris taip mylėjo šią vietą. Paklausė, ar galėtų paruošti atmintinę lentą ir pritvirtinti prie akmens, stovinčio kiemo viduryje. Deja, Elena daugiau nebeatvažiavo. Po kurio laiko Berneckai sužinojo, kad ji sunkiai susirgo ir mirė neišpildžiusi savo svajonės.
Mielkų istorija mane sudomino Gražina. Davė paskaityti Kazimiero Vladislovo Mielkaus ir jo šeimos narių atsiminimų knygą „Šeimos lemtis su grotų ženklu“, išleistą 2004 m. 100 egzempliorų tiražu.
Atsitiktinai pažinusi šios neeilinės šeimos gyvenimą, įpintą į mūsų krašto istorijos puslapius, įsitikinau, kokia artima man ši praeitis, kokie artimi ir brangūs minimi žmonės. Netyčia išsiaiškinau, kad Marijona Zuikytė iš Zovodos kaimo galėjusi būti mano promočiutės teta, nes mano močiutės (mamos motinos) mama buvo Katrė Zuikytė iš Zovodos, gimusi apie 1874 metus, o Jonas Babkauskas – mano pramočiutės (mamos tėtės mamos) Ievos Babkauskaitės brolis arba pusbrolis, kad į 1917 m. konferenciją Vilniuje Kazimieras Mielkus buvo nuvykęs kartu su mano močiutės (tėtės mamos) krikštatėviu Vincu Dvaranausku, Seinų kunigų seminarijos profesoriumi ir vicerektoriumi, leidėju, visuomenininku. Gražina prisiminusi dar pridūrė, kad jos prosenelis Dominykas Kuosa, gimęs Vaitakiemio kaime (ten, kur dabar gyvena Bronius Kuosa) ir išėjęs į žentus į Agurkius, susirašinėjo su išvykusiu gyventi į Lietuvą buvusiu kaimynu Kazimieru Mielkumi.
Rašau tai, nustebusi, ant kokių tvirtų pagrindų supiltas mūsų dabartinis gyvenimas. Kaip susipynusi praeitis su dabartimi. Kokie artimi turėtume būti vieni kitiems… Kasdien risčiomis bėgdama į nežinomybę visiškai užmiršau, kiek esu skolinga žmonėms, kurių jau nėra tarp mūsų. Kaip galėčiau tą skolą grąžinti? Derėtų atiduoti ją savo vaikams…
U.O.M., punskas.pl