2016 m. balandžio 10 d. 14.00 val. (Lenkijos laiku) Punsko lietuvių kultūros namuose vyks filmo „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“ premjera. Tai pilno metražo (2 valandų) vaidybinis dokumentinis filmas apie Lietuvos partizaninį judėjimą Lenkijos ir Lietuvos pasienyje. Jis pasakoja apie šio krašto partizanus ir jų ryšininkus, apie 1949 m. gruodžio 15 d. Šlynakiemyje žuvusius Lietuvos partizanus Jurgį Krikščiūną-Rimvydą ir Vytautą Prabulį-Žaibą.
J. Krikščiūnas ir V. Prabulis žuvo ar nusižudė? Tai svarbus, bet vargu ar esminis klausimas. Lietuvos kriminologai, apžiūrėję žuvusių J. Krikščiūno ir V. Prabulio nuotraukas, priėjo prie išvados, kad tokių žaizdų negalėjo padaryti pistoleto kulka, veikiau kulkosvaidžio. Gal lenkų saugumas taip pat tai žinojo, nes raporte parašė, kad V. Prabulis net du kartus šovė sau į galvą. Kita vertus, ar iš viso tai įmanoma? Bunkerio likvidavimo saugumo raporte užsiminta, kad J. Krikščiūnas buvo sunkiai sužeistas į galvą. Ką norėjo pasiekti saugumiečiai, jei užrašė netiesą? Žiūrint iš krikščionybės pozicijų, savižudžiai buvo neverti pagarbos. Ar saugumas juos taip ketino diskredituoti, paniekinti tarp vietos gyventojų? Vargu. Mat toks partizanų aktas buvo ir yra vertas pačios didžiausios žmonių pagarbos.
Kaip jau minėjau, prieš du partizanus buvo sutelktos milžiniškos pajėgos. Kareiviai turėjo įsakymą žūtbūtinai juos suimti gyvus. Jei bėgtų, taikyti į kojas, o šaudyti tik į viršų. Saugumas neįvykdė užduoties, partizanų nesuėmė gyvų. Raporte galėjo teisintis, kad jie nekalti, nes „banditai“ patys nusižudė.
Šiandienos akimis žiūrint J. Krikščiūnas ir V. Prabulis atėmė sau gyvybę žymiai anksčiau, nei juos pakirto kulka. Jie tai padarė atsisakydami pasiduoti, ką jiems siūlė lenkų kareiviai. Iki paskutinės akimirkos galėjo bandyti gelbėti savo gyvybę. Patekę į lenkų rankas, būtų buvę perduoti rusams. Prabulio gal laukė 15–20 metų Sibiro, Krikščiūno gal ir mirties bausmė, kaip ir Adolfo Ramanausko-Vanago, nuteisto mirčiai ir sušaudyto. J. Krikščiūnas ir V. Prabulis sąmoningai pasirinko mirtį. Jie paguldė galvas už mūsų ir jūsų laisvę, už Lietuvą, Tėvynę, už šio krašto žmones, iki galo likdami ištikimi partizanų priesaikai – nepasiduoti. Norisi prisiminti ir šių partizanų ryšininkus, kurie nepaisydami pasekmių jiems padėjo, rėmė ir globojo. Svarbiausi iš jų tai Teklė Pauliukonytė su tėveliu Vincu iš Vaičiuliškės, Janina Judickaitė iš Eglinės ir kt. Jie yra mūsų švyturiai.
Labai svarbu žinoti, kad Lenkijoje veikiantys Lietuvos partizanai buvo lenkų antikomunistinio pogrindžio sąjungininkai. Jie veikė su lenkų partizanų (vietinės) vadovybės žinia ir pritarimu. Ne vienas lietuvių partizanas dalyvavo lenkų pogrindžio struktūrose, statė lenkų partizanams bunkerius, net ir vadovavo daliniams.
Reikėtų pasvarstyti, ar mūsų visuomenei per savo organizacijas nereikėtų dėti pastangų, kad Rimvydas ir Žaibas sulauktų ir Lenkijos valdžios aukštų apdovanojimų.
Sigitas Birgelis, punskas.pl