Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos VI klasės mokinę Juliją Kuosaitę kalbina Marytė Malinauskienė.
Julija, pasakyk, kada pradėjai kurti eiles.
Kai buvau trečioje klasėje, pamačiau, kad mano draugė rašo eiles. Tada atsisėdau ir parašiau penkis eilėraščius. Pirmi mano eilėraštukai buvo trumpi ir, sakyčiau, labai vaikiški. Kūriau apie šunelius, katytes ir panašiai…
O vėliau?
- Julija Kuosaitė
Paskui net nepastebėjau, kaip pradėjau kurti mintyse dainas ir jas tyliai niūniuoti. Atsimenu, kad vieną sukūriau savo mamai. Mama labai džiaugėsi…
Tuo metu parašiau dar kelis eilėraščius, bet juos laikiau tik sau, o laikui bėgant kažkur pamečiau.
Pernai, kai buvau jau penktoje klasėje, buvo paskelbtas „Geriausio eilėraščio apie rudenį“ konkursas. Tada gana spontaniškai parašiau eilėraštį, nes rudens tematika man labai patinka. Ruduo labai nuotaikingas ir padeda išreikšti jausmus. Laimėjau pirmąją vietą. Labai džiaugiausi gera dovana. Mano tėveliai taip pat buvo labai laimingi.
Ar sunku rašyti eilėraščius?
Iš pradžių man atrodė, kad labai lengva, bet dabar, kai pradėjau stengtis, galvoti ir norėti, kad eilėraštis būtų kuo geresnis, pasirodė – nėra taip paprasta.
Koks Tavo paskutinis eilėraštis?
Tai „Rudens simfonija“.
Ilgai jį kūrei?
Parašiau per 10-15 minučių, bet galvojau apie jį anksčiau. Tiesiog ieškojau motyvų, vaizdų, žodžių…
Kas Tave įkvepia rašyti?
Kai buvau maža, tėveliai už mano lango pasodino jauną sodelį. Aš stebiu, kaip auga obelaitės. Rudenį man jos atrodo gražiausios. Kai žiūri į jas, atsiranda noras ką gero, gražaus padaryti. Tada ir rašau. Sodeliui norėčiau skirti dar daugiau laiko ir rašyti apie jį ištisus metus: pavasarį, kai bunda po žiemos su visa gamta, vasarą, kai pradeda megztis vaisiai, rudenį – kada yra pats gražiausias, ir žiemą, kai jis pilkas ir niūrus.
Ar mėgsti skaityti poeziją?
Mėgstu klausytis eilėraščių apie tėvynę. Mėgstu melodingus eilėraščius. Labai patiko solisto Danieliaus Sadausko giedamoji poezija, kurią girdėjau Lietuvių kultūros namuose per Rudens literatūrinius skaitymus. Pastebėjau, kad solistas buvo labai įsijautęs atlikdamas kūrinius. Man buvo labai įdomu klausytis. Jo balsas atspindėjo visą eilėraščio grožį. Pats Sadauskas buvo tarsi pasislėpęs už giedamo teksto. Liko tik vaizdai ir garsai.
Ar norėtum, kad ateityje Tavo eilėraščiai būtų išleisti?
Kai užaugsiu, norėčiau išleisti savo knygutę su eilėraščiais. Pati juos iliustruočiau. Nuostabu būtų, kad atsirastų, kas norėtų juos dainuoti…
Skatinu visus savo draugus, pažįstamus bandyti kurti eilėraščius, nes šitaip galima išreikšti savo jausmus ir geriau pažinti patį save, aplinką, savo mintimis dalintis su kitais. Labai svarbu gražinti savo gimtąją kalbą ir garsinti Lietuvą, jos nuostabią gamtą.
Ačiū, Julija, už malonų pokalbį. Ačiū, kad norėjai savo gražiomis mintimis pasidalinti su kitais. Linkiu, kad svajonės išsipildytų ir visi galėtume skaityti Tavo eilėraščius bei stebėti iliustracijas. O geriausiai būtų, kad išgirstume Tavo poeziją dainuojamą…
Rudens simfonija
Pabundu ir girdžiu lietaus lašus,
Kurie beldžiasi į langą.
Ir tarytum girdėčiau simfoniją.
Groja vėjas, lapai ir lietus.
Eidama keliu matau spalvų trūkumą.
Tiktai lapai, nukritę nuo medžių,
Nuspalvina pasaulį.
Ir suprantu, kad jau ruduo…
Tai ruduo.
Visur niūru ir šalta.
Mane užklumpa liūdesys.
Sėdžiu ir tyliai klausausi simfonijos,
Kuri man skambės visą rudenį.
Ir suprantu, kad jau ruduo…
Tai ruduo.
Julija Kuosaitė, VI b kl., Punsko m-kla
Marytė Malinauskienė, punskas.pl