Lietuvos filmų režisierių, poetą Vytautą V. Landsbergį kalbina Sigitas Birgelis.
S. Birgelis: Kokią teisybę parodai filme “Visa teisybė apie mano tėvą“?
V. V. Landsbergis: Šis filmas – tai privatus mano tėvo videoportretas. Pirmieji prisiminimai apie jį kažkodėl susiję su žvejojimu ir grybavimu – tai vienas smagiausių mudviejų su tėvu, o gal ir visos mūsų šeimos, pomėgių. Tik grybaujame mes labai skirtingai – tėtis atidžiai, vos ne keliais apeina kiekvieną krūmelį ir iš nematomų samanų kauburėlių be skaičiaus traukia mažyčius baravykus, pro kuriuos aš praeičiau, net dėmesio neatkreipęs. O aš lekiu dideliu greičiu, stengdamasis nugrybauti kuo didesnį miško plotą – mane labiau traukia tie didieji. Reikia pasakyti, kad grybavimo varžybas beveik visada laimi tėvukas. Kaip ir šachmatų…
Garsi tėvo pavardė padėjo ar trukdė Tau darbe?
Raidę V. šalia Vytauto prisikabinau kokiais 1980 metais kaip literatūrinio pseudonimo formą – tuomet, kai studijavau Vilniaus universitete ir pradėjau spaudoje publikuoti pirmuosius eilėraščius ir straipsnius, reikėjo kaip nors atsiskirti nuo tėvuko, kurio spaudoje irgi nemažai visokių publikacijų būdavo. Gal įkvėpė Antano A. Jonyno pavyzdys, nežinau… Dabar gal rinkčiausi Vakaruose vartojamą nuorodą – jaunesnysis. O gal iš viso būčiau koks nors Šatrijos Raganius II, nes tas Vytautas V., deja, ne visada padėtį gelbsti. Kartais – tiesa, dažniau tėvukui – tenka išgirsti sutrikusių skaitytojų kritiką, kurie neįsivaizduoja, kaip tokias nesąmones garbus profesorius gali rašyti. Dažniausiai jie būna neatkreipę dėmesio į tą nuorodą – V. Nors tėvukas irgi pakankamai nesąmonių prirašo – tai nesvetima ir jam…
Vienodi vardai – lengvina ar sunkina gyvenimą?
Ir taip, ir taip – nelygu, kokia situacija. Jeigu sustabdo kairiųjų pažiūrų policininkas, tada – šakės… Dėl menkniekio nuskalpuos maksimumą. O jei dešinysis – kitą kartą tik pabara ir nenori baudos imti… Pasišnekame maloniai, kaip žmonės – o tai daryti su policininku yra tikrai ypatingas malonumas… Ypač kai sėdi be darbo ir kišenėje vėjas…
Aišku viena – būdamas Petras jausčiausi laisviau, o jei dar būčiau Antanavičius, tai išvis gyvenčiau kaip visi žmonės… Jau kai tėvuką išrinko Sąjūdžio pirmininku – supratau, kad man batai – mano privatus gyvenimas bus stebimas, visokie gandai papildys lietuvišką ir šveicarišką tautosaką. Neseniai vienas policininkas, negalėdamas patikėti, kad tokią „stambią žuvį“ pagavo, egzaminavo mane: kiek seserų turiu, kur gyvena ir t. t. Policininko žinios apie mano seseris buvo iš operos Vila Šveicarijoj, tėvas milijonierius, sesuo bankininkė… Kai sužinojo, kad jo informacija buvo netiksli, atrodė stipriai nusivylęs…
Nemažai sukūrei filmų apie žymias Lietuvos kultūros, literatūros, meno, sporto, politikos asmenybes. Pakalbėkime apie dokumentinį filmą „VILIUS ORVIDAS“.
Tai galbūt keisčiausias mano filmas. Tarsi ne aš jį pasirinkau, o jis mane. Iš pradžių net nenorėjau jo imtis, nes Viliaus Orvido artimai nepažinojau, su juo bendrauti neteko. Bet jis nepaleido manęs tol, kol nesukūriau šio filmo.
O atsitiko tai taip… Čikagoje, montuojant juostą apie Vilties Prezidentą Stasį Lozoraitį, pas mane atėjo dabar ten gyvenantis kaunietis operatorius Leonardas Surgaila, nuo senų laikų artimai bendravęs su Viliumi. Jis pasiūlė man šešias kasetes, kuriose V. Orvidas buvo nufilmuotas prieš pat mirtį, ir paprašė ką nors iš jų padaryti.
Namie peržiūrėjau kasetes. Pokalbis su Viliumi buvo tikrai įdomus, tačiau nekokybiškas garso įrašas. Pamaniau, kad medžiagą reikėtų pasiūlyti tam, kas geriau pažinojo Vilių. Iš pradžių vienas kitas mano kolega lyg ir sutiko, bet vėliau tą darbą mesdavo. Taip niekam ir neįsiūlęs pasidėjau kasetes ant lentynos ir pamaniau, kad gal kada nors ateis laikas ir aš pats imsiuosi šio projekto…
Vėliau ėmiau lankytis V. Orvido sodyboje, norėdamas ją nufilmuoti visais metų laikais. Ypač ji įdomi žiemą, kai baigiasi turistų metas, kai sninga ar lyja, kai nėra aplinkui žmonių ir drąsiau jaučiasi dvasios, Viliaus sukviestos į šią nuostabią sodybą. Taip susidėliojo visa Viliaus Orvido istorija nuo 1973 metų, kai jis grįžo iš armijos, kai nutarė gelbėti akmenis, iki pat jo laidotuvių. Pateikiau ją per žmonių, gyvenusių jo sodyboje, operatorių, filmavusių Vilių, išpažintis.
Labai įdomu buvo patirti, kaip Vilius Orvidas kūrė savo sodybą – tai kažkuria prasme pakoregavo ir mano visą tolimesnį kūrybinį gyvenimą. Vilius visuomet pabrėždavo, kad jis pats čia nieko nedarąs: „Čia ne aš tedarau – čia Aukščiausiasis per mane daro. Aš tik bandau Jam netrukdyt. Svarbiausias momentas – netrukdyti, daryti, ko Anas iš manęs nori, bet tai yra labai sudėtinga. Sudėtinga numarinti tą senąjį aš, kad nebebūtų savimeilės, nebūtų egoizmo, tie žodžiai, kuriuos aš pasakiau – labai bejėgiai yra. Jie daugiau iš pasąmonės. Būtina atsiduoti Aukščiausiojo veiklai – kad būtum švarus instrumentas.“
Ar sodyba po Viliaus mirties nepradėjo nykti?
Daugelis Vilių pažinojusių bičiulių nuogąstauja, kad daug skulptūrų po Viliaus mirties kažkur išgaravo. Kadangi filme panaudota labai daug archyvinės medžiagos, pvz., turėjau 1990 metais operatoriaus L. Surgailos preciziškai nufilmuotą visą sodybą, tai vien lyginant tai, kas nufilmuota tada ir dabar – matosi, kad trūksta kai kurių mažosios skulptūros pavyzdžių, nyksta medžio drožiniai. Užtikrinus apsaugą sodybą galima būtų paversti pelningu turizmo objektu. V. Malinauskas Grūto parke biznį pasidarė iš sovietinių monstrų, žmonės ten plūste plūsta. O juk čia, Orvidų sodyboje, visai kito meninio lygio bei dvasingumo kūryba. Reikia tik ją saugoti ir populiarinti.
Kokia „Dabar ir mūsų mirties valandą“ filmo istorija?
2004 m. vasarą filmavau dokumentinį filmą „Dabar ir mūsų mirties valandą“. Man rūpėjo išsiaiškinti tai, ko iki galo turbūt ir neįmanoma išsiaiškinti – kas mūsų laukia po mirties. Apie aną pasaulį yra parašyta daugybė knygų, paremtų grįžusiųjų iš komos pasakojimais, tad nutariau ir aš šiame dokumentiniame filme pabandyti praskleisti uždangą į anapus. Teiravausi žmonių, patyrusių klinikinę mirtį, ką jie atsimena, filmavau daugybę žmonių, vienaip ar kitaip jaučiančių arba apmąstančių tą subtilųjį anapusinį pasaulį.
Kodėl pradėjai domėtis gyvenimu po mirties?
Pirmą kartą pamačiau mirtį, kai man buvo kokie penkeri, kai žuvo penkiametė mergaitė, kuri gyveno prie pat gatvės, ir mes – kiemo draugai – iš smalsumo nuėjome pažiūrėti. Ji gulėjo pašarvota savo namelyje prie gatvės, gulėjo su balta suknele tarp gėlių. Vėliau rudenį prie tos pačios gatvės buvo nužudyta nėščia moteris. Buvo pavakarė, veiksmas vyko apšviestoje vietoje, po gatvės žibintu. Mačiau, kaip prie tos moters pribėgo vyras su peiliu, dūrė į pilvą, ir ji nugriuvo. Ryte toje vietoje radome šluotomis išvalytą didžiulę kraujo dėmę. Paskui, jau vėliau, kai man buvo kokie dešimt metų, mes su tėvais keliavome per Kaukazo kalnus. Mūsų grupėje buvo viena mergina, studentė, kuri mokėjo burti iš rankos. Na, ir visi prašė, kad jiems išburtų, kas jų laukia – tai buvo toks užsiėmimas žygiuojant. Na, ir aš, aišku, paprašiau, kad ji man išburtų. Ji pažiūrėjo į mano delną ir pasakė: „Ne, geriau aš tau nieko nesakysiu“. Bet aš prikibau prie jos, pristojau, kol ji galų gale sutiko ir pasakė, kad mano gyvenimo linija yra labai trumpa, ir aš, anot jos, greitai turėčiau mirti. Paskui pridūrė, kad tai labai dažnai nepasitvirtina, ir pabandė paleisti juokais visą tą kalbą, bet buvo jau vėlu – ši informacija labai giliai įstrigo į mano atmintį ir kažkuria prasme pakeitė visą tolesnį gyvenimą. Aš pradėjau skubėti gyventi, pradėjau nebevertinti gyvenimo, pradėjau domėtis tuo, kas bus po mirties.
Ar kamera gali užfiksuoti perėjimą į anapus?
Norėdamas ką nors sužinoti daugiau pradėjau filmuoti tai, kas man galėtų atsakyti į klausimą, kas yra už tos ribos. Filmavau kambariuose, kur duodami paskutiniai patepimai, tikėdamasis, kad kamera užfiksuos kokį nors angelų sparnų plazdėjimą. Kalbėjausi su įvairiais regėtojais, girdėtojais, kalbinau žmones, grįžusius iš komos, atsimenančius, ką jie patyrė aname pasaulyje. Vienas įdomiausių personažų buvo Sveta Smertjeva iš Anykščių, kuri dirba akušere, konsultuoja nėščias moteris. Ji grįžo iš komos ne tik atsimindama, ką ten matė, su kuo ten susitiko, bet ir dabar nesunkiai galėdama peržengti tą ribą ir atsidurti aname angelų, sielų pasaulyje, gauti informacijos.
Ką pasakoja žmonės, sugrįžę iš mirties?
Įdomus yra Svetos liudijimas. Ji regėjo tunelį ir šviesą jo gale. Matė daug angelų. Po to buvo sunkus sugrįžimas į gyvųjų pasaulį. Kūnas buvo nemielas. Prasidėjo naktiniai išgyvenimai, skraidymai. Ji pasakoja, kad danguje buvo ne spalvos, bet švytėjimas, ne jausmingumas, bet tikras jausmas, kuris persmelkia žmogų, kiekvieną jo ląstelę, jeigu tą būseną galima pavadinti ląstelėmis. Po to išnyko mirties baimė, atėjo gilus vidinis žinojimas, kad mirtis yra tiesiog kitokia būsena, kitoks buvimas. Sveta dėkinga Dievui, kad taip atsitiko. Jai tai buvo ne nelaimė ar liga, o išsilaisvinimas ir Dievo dovana.
Ieškodamas medžiagos nuvažiavau pas Aneliukę. Tai paprasta kaimo moteriškė, gyvenanti labai keistoje vietoje – šalia oro uosto, kurio viduryje stovi bažnyčia. Toje vietoje kažkada stovėjo Aneliukės namelis ir jame įvyko apsireiškimo stebuklas. 1969 metais Aneliukė čia regėjo Kristų, vėliau Mergelę Mariją. Aneliukė iki dabar išsaugojo tuos regėjimus, stebuklingus girdėjimus – jie retkarčiais pasikartoja. Taip pat ji gali matyti sielų pasaulį, bendrauti su mirusiaisiais.
Paskui važiavau filmuoti Suvalkijon į Griškabūdį pas Nomedą Abromaitienę. Tai labai keistas atvejis: moteriškė grįžo iš ano pasaulio po komos, mokėdama užsienio kalbų – anglų, vokiečių ir dar vieną kalbą, kurios net pavadinimo ji nežino. Be to, iš anapus ji parsinešė sugebėjimą gydyti žmones. „Kai sugrįžau iš klinikinės mirties, – man pasakojo Nomeda, – pirmiausia ėmiau matyt žmonių organus, pradžioj nesupratau, kas tai yra. Kai atsimerkiau, pradėjau šnekėt rusiškai, angliškai, vokiškai ir dar kitaip, net nežinau, kokia kalba. Vėliau pradėjau gydyt žmones. Jų pas mane labai daug būdavo ir visi norėdavo, kad prisiliesčiau, nors aš žinojau, kad man visai nereikia prisiliest. Kiek laiko buvau komos būklėj, nežinau. Atsimenu, iš skausmo ėjau iš proto. Jokių tunelių nebuvo. Paskui pradėjau lėkt per tokį citrinos žievelės geltonumą. Mane nešė pro kažkokius tarpus – ir tik dabar suprantu, kad mane nešė angelas sargas. Aplinkui buvo tiršta geltona masė, ir aš žinojau, kad jeigu ten įlipsiu, tai be kitų pagalbos ilgai neišsivaduosiu. Baimės nejaučiau. Paskui įnešė į oranžinę spalvą, ir kaip aš dabar suprantu, tai buvo mirties slėnis. Ten vyksta sielų apsivalymas. Paskui pakilau dar aukščiau – ten nebebuvo tirštumo jausmo, buvo saulės spalva, gelsva ir oranžinė. Ten susitikau su močiute, kuri jau buvo mirusi, su mirusiu sesers vyru, su drauge, su pussesere. Jie man kažką pasakojo. Visi buvo skirtingų spalvų. Tolumoje pamačiau baltą šviesą, bet niekaip negalėjau ten patekti, nes žinojau, kad esu dar nešvari.“
Paskui filmavau Neringą Lašienę, kuri gimdydama patyrė komą, bet irgi sugrįžo iš ano pasaulio. Ji yra teatrologė, leidėja, žmonių negydo ir sielų nemato. Neringa pasakoja, kad paskutiniai žodžiai, kuriuos girdėjo, buvo: „Jinai jau gimė“. Girdėjo taip pat, kaip kažkas iš gydytojų pasakė: „Anesteziologų brigadą greitai!“ Paskui paniro į kažką rusvą. Priartėjo švytintis taškas, matėsi daugybė atsišakojimų ir viename jų stovėjo keturios švytinčių moterų figūros. Paskui prasidėjo sugrįžimas. Po to visiškai išnyko mirties baimė.
Ieškodamas atsakymo, kas yra už tos ribos, kuri skiria gyvybę ir mirtį, nuvažiavau ir į garsiąją Merkinės piramidę pas Povilą, arba Poviliuką, kaip jį vadina žmonės, atvažiavę pasisemti stiprybės, sveikatos. Per porą šios piramidės egzistavimo metų čia jau yra įvykę nemažai stebuklingų atsitikimų, pasveikimų. Poviliukas yra tarsi diplomatinėje tarnyboje. Kaip mūsų diplomatai vyksta į užsienį, taip jis yra atsiųstas į Žemę pranešti Dievo Žodį.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Sigitas Birgelis
Parengta pagal „Aušrą“ 2004/21