Vis mažiau ir tik kur ne kur sėjama rugių. O dar iki 1980 metų jie būdavo labai reikalingi. Rugių grūdai buvo malami malūnuose ir iš miltų kepta kasdienė duonelė. Rugių šiaudai iškūlus buvo rišami į didelius pėdus (blaškas) arba mažesnius (kūlius) stogams dengti, perdengti arba stogo skylėms užtaisyti.
Kaip tas laikas bėga! Rodos, dar taip neseniai buvo lininiais marškiniais vilkinčios griebėjos ir kirtikai. Vaikams kaime dar iki 1980 metų teko iš tėvo ir mamos išmokti pjauti žolę, kirsti javus, paskui kirtiką griebti rugius arba kviečius. Rugiapjūtė trukdavo labai ilgai. Kiekvieno javo lauką apkirsdavo dalgiu. Palengvinimui kinkyti arkliai į pjaunamąją, kuri naudota ir žolei pjauti, ir pagerinta, su pritvirtintom pakeliamom grotelėm – pėdui surinkti ir atmesti. Rišikės, eidamos paskui pjaunamąją, pėdus surišdavo ir statydavo į rikes, kad pradžiūtų.
Kluonan veždavo ilguose vežimuose – prailgintu perlaidiniu ir uždėtom „drobynom“, kurias ruošdavo jau žiemą: kiekvienai pakopai reikėjo išgręžti skylę, o jų buvo labai daug. Panašiai daryti ir grėbliai: grėblio galvoje išgręžtose skylutėse dėti dantys iš išdrožtų alksnio ar gluosnio pagaliukų.
Trąšos anksčiau nebuvo populiarios. Žemė daugiau gyvulių mėšlu tręšta, todėl derlius nebuvo didelis, bet kiekvieną varpą gerbta: nesimėtė ražienoje, suvežus javus pakraščiams grėbti naudoti grėbliai, o visam laukui grėbimo mašina.
Neišnyksta tėvo vaizdas: rodos, pervargęs po pavasario arba rudens arimo, palinkęs su dalgiakočiu pakelia kiekvieną išgulusį javų sluoksnį, kad nesuželtų. Regiu jį, vis kruopščiai plakantį dalgį žolei pjauti, o javams prie dalgio pritvirtinantį žiedo formos gluosnio vytelę, kad atitrauktų kertamą javą nuo nenukirsto. Neišnyksta iš vaizduotės tėvas, pasilenkiantis prie kiekvienos ražienoj likusios varpos. Rodės, kad javus suvežus, sugrėbus jau varpų neras, bet jis visgi pamatydavo vieną kitą, pririnkdavo vieną saują gelsvų kvepiančių varpų, paskui kitą. Ir sudaręs pėdelį, iš jo ištraukęs ilgesnį pluoštelį javų, grakščiai jį surišdavo.
Iš tėvų daugelis išmokome, kaip reikia sugriebti nukirstus rugius duonai ar kviečius pyragams ir vištoms šerti.
***
Juozas Gylys iš Radžiūčių pasakoja: „Tėvo žodis buvo šventas. Jis sėdėdavo stalo gale. Duonos pirmą riekę šeimininkas atriekdavo – kitiems ir sau. Taikėsi, kad savo patikimam bernui šią pareigą perduodavo. Pirmą pradalgę visada pjaudavo šeimininkas – ar žolės, ar javų. Paskui jį eidavo bernai. Taikydavosi, kad kuriam nelabai sekdavosi pjauti ar kirsti, tai plačiai neužsimodavo, pradalgė būdavo siauresnė. Ir suspėdavo eiti vienas paskui kitą tam tikru atstumu, kad nesužeistų.“
Buvęs ūkininkas, dabar pensininkas, Kazys Jurkiūnas iš Pristavonių sako: „Taikėsi, kad pirmą pradalgę kirto bernas, kuriam šeimininkas nurodydavo. Tai buvo labai patikimas samdinys.
Technika sparčiai keičiasi, nieks neišlaikė „drobynų“, retai kur likęs vežimas, brikas, net arkliai mažai kur laikomi. Žmonėms lengviau dabar atlikti ūkio darbus. Ir rugiapjūtės darbai nebaisūs.
Daugelis, turėdami nuosavus kombainus, sugeba taip nuleisti mašiną, kad nukerta labiausiai išgulusius javus. O prieš 20 metų iš SKR samdė dauguma ūkininkų kombainus su mašinistais. Atseit taupydami mašiną, jie javus nukirsdavo labai aukštai, beveik surinkdavo tik pačias varpas, o kas išgulę, tai ir likdavo nenukirsta.
Parvežus kluonan javai sukraunami šalinėje, o vežimo dugninė, kur pribyrėjo iš parvežtų javų grūdų, kruoščiai nušluojama, kad važiuojant parvežti kito vežimo pakeliui neišsibarstytų grūdai.“
Juozas Gylys iš Radžiūčių kalba: „Pirmą vežimą javams vežti rengiama buvo ilgokai. Prailgintam brikui uždėdavo „drobynas“ ir kad plačiau prisikrautų pėdų – ant „drobynų“ viršaus užkaldavo „drungus“, sudarančius stačiakampį. Vežimo vidų – dugninę ir šonus – užklodavo linine paklode, kad neišbyrėtų ant lauko ar kelio grūdai.
Teko dirbti samdiniu, bernu pjaunant ar kertant pirmą pradalgę. Būdavo, pradedama ankstyvą rytą su rasa, kai saulė mažiau kaitina. Ilsėtasi apypietę per didžiausią karštį. Kertama iki vėlyvo vakaro, kol saulė nusileis. Kaip toj pasakoj – kartais rodėsi, kad saulę tyčia šeimininkas laiko pasmeigęs ant šakių… Niekaip negalima buvo sulaukti saulėlydžio… Tačiau taikydavos ir malonių vietų, kur norėdavos dirbti ir dirbti.
Laikas nestovi vietoje. Dalgiu mažai kas mojuoja, bet jis vis dar reikalingas. Paaštrintas tinka pakelėms išpjauti, griovių krantams. Kur neprieisi su technika, ten dalgis būtinas, bet žmonės žemės turi daug, tai griovius ar pakeles, ežias apipjauti ne visiems rūpi. Juk yra didesnių darbų laukuose. Jiems nudirbti irgi laiko reikia nemažai. Ne veltui šnekama, jog darbai patys nepasidarys, kad ir nežinia kokia ta technika būtų…“
Ūkininkas Romas Griška iš Klevų pasakoja: „Anksčiau rugiai ūkininkams buvo pats pirmasis kertamas javas, dabar juos mažai kur sėjama. Prieš gal 20 metų įvesta naujovė – dideliais grūdais, sunkiom varpom kvietrugiai, kurie sumalti yra tinkamas pašaras mūsų ūkyje laikomoms kiaulėms. Jų kasmet rugsėjį pasėju daugiausia, bet ir žieminių kviečių sėju, ir šiek tiek vasarojaus.
Javai labai išgulė prieš mėnesį per liūtis ir vėją, bet pamažu noko ir jau nuo liepos vidurio pradėjau kirsti kombainu. Pasisekė išgulusius javus puikiai nukirsti – nuleidęs žemiau kirtimo įrangą surinkau visas varpas. Kvietrugiams naudojau trąšas bei herbicidus, užtat jokių piktžolių nepriaugo, švarus javas, didelės varpos, didoki grūdai. Esu patenkintas pirmuoju derliumi. Kaitri saulė pagreitino šiemetę rugiapjūtę. Vieni mūsų kaimynai prieš dvi savaites skubėjo rinkti antrus šienus, kiti ėmėsi javų kirtimo ir kūlimo kombainais, nes rišamosios mašinos jau seniai nenaudojamos. Mat kas norėtų dulkėse žiemą kulti suvežtus pėdelius?..
Sekmadienį ir pirmadienį lietus nereikalingai lijo ir pamerkė kviečių nokstančias varpas. Dalis jų taip pat išgulę.
Reikia turėti viltį, kad oras bus palankus rugiapjūtei, kurios pavadinimas nuo garbaus javo – rugio. Šiam darbymečiui skirtas nuo seno ir visas rugpjūčio mėnuo. Kad rugiai, kiek pailsėję, rugsėjį būtų pasėti įdirbtoje žemėje, kad kitiems metams – naujam rugpjūčiui priaugtų naujo derliaus.“
Dėkoju pašnekovams.
G. Pakutkienė, punskas.pl