Mano mama Marijona Krijerytė iš Pelelių. Ji mirė sulaukusi 87 metų. Stasys Krijeris buvo žinomas kalvis, o Juozas Krijeris – siuvėjas. Štai neseniai gavau laišką nuo Lažaunyko iš Amerikos. Ten prieš karą išvyko trys tėtės broliai, o jo sesuo buvo susituokusi su Lažaunyku. Kai mano tėtė mirė, man buvo pusantrų metukų.
Prieš karą iš Burbiškių kunigas buvo Pijus Maksimavičius (rodos, jaunas mirė, kažkokia liga užsikrėtęs nuo ligonio, kuriam suteikė Patepimo sakramentą). O jo brolis Antanas buvo mokytojas. Mūsų krašto kunigai tai Algirdas Gutauskas ir Čepulis iš Navasodės. Ir dar iš Radžiūčių kilęs kunigas, tik nepamenu pavardės. Vieno kunigo ateitį pati stebėdama išpranašavau.
Lankydamasis Seinuose, eidamas į lenkų vienuolyną ir pas vienuoles, ne sykį ir pas mus, lietuvių prieglaudoje, apsilankydavo tas pats vyskupas. Žmonės net ratus bučiuodavo tos karietos, kuria jis būdavo vežamas.
Kiek pamenu, du sykius pas mus lankėsi ir vaivada. Klausęs, ar turim ko valgyti. Atsimenu lietuvių prieglaudos apskritąjį antspaudą su įrašu „Ochronka litewskiego komitetu“.
Kai lietuvių prieglaudoj, kurioj aš buvau, lankėsi vyskupas, jis pasodintas gėlėm apkaišytoje kėdėje. Jam bučiavom ne ranką, o žiedą. Vyskupas paprašė, kad padainuotume lietuviškai, tai mes užtraukėm: „Ėjo berniukai į mokyklėlę…“ Jis paplojo ir pagyrė, pakalbino mus, paklausė, kuris norėtų būti kunigu. Aš parodžiau Algirdą Gutauską, bet to niekas nematė. Jis buvo labai pamaldus ir visada išsiskirdavo kalbant vakaro ir ryto poterius. Mes jį kartais per poterius mėginom gundyti, kutenom padus, bet jis taip susikaupęs melsdavosi ir taip pamaldžiai žiūrėdavo į paveikslą (pamenu, jo paveikslas buvo stikliniais rėmais), kad net ir šiandien, rodos, matau tą jo ilgesingą, pamaldų ir gilų žvilgsnį. Todėl ir maniau, kad jis tai jau tikrai turi pašaukimą.
Su juo kartu Seinų vaikų prieglaudoje buvo ir jo broliai Vitas ir Antanas, taip pat Žukauskų trys vaikiščiai, Rėkų Vitukas, Vaitulionių ir kt. Į prieglaudą ūkininkai taip pat leido savo vaikus prieš mokyklą, kad pasimokytų. Aš prieglaudon patekau kaip našlaitė. Kai tėvelis mirė, mama po kiek laiko ištekėjo už Vaitulionio. Maža visur įlįsdavau, tai patėvis išvežė į prieglaudą, kol man suėjo 7 metai. Man ten gerai buvo.
O paskui lankiau pirmą, antrą skyrių, trečią – Seinuose, Petruškevičių name. Lietuviškai mokė Zofija Čepulytė iš Navasodės (jos mama buvo Miščinskaitė). Tikybos ėjom mokytis pas kunigą Dvaranauską. Jam buvo 70 metų. Gyvenom su šiuo kunigu vienam kieme, nešėm vis šventint maistą prieš Velykas ir Kūčias. Jis paskui išvyko pas brolį į Lietuvą. Sykį šitas kunigas pasišaukė mane, davė pinigą ir sako: „Nueik pas Rugienius į krautuvę ir nupirk 1 kg smėlio ir akmenukų“. Man nesmagu buvo sakyt Rugienienei, tai aš vaikščiojau ir vaikščiojau aplink, paskui pasakiau, kad atsiuntė kunigas, tai ji iškart atspėjo. Sakė, to paties kaip paprastai – smėlio ir akmenų. Paaiškino, kad tai cukrus ir ledinukai, kuriais pavaišindavo ir mus, vaikus, kai sunešdavom malkas į malkinę.
Mokyklą Seinuose baigiau prieš karą 1937 metais, paskui pasimokiau siūti pas Petruškevičiūtę, kilusią iš Burbiškių, gyvenusią Seinuose.
Seinuose taip pat iš Lietuvos kilusio žydo Abramavičiaus name buvo mokykla. Jis per karą pabėgo į Lietuvą. Šnekėta, kad prie Marijampolės nusipirko malūną. O jo brolis Krasnapolyje turėjo malūną. Jų mama lietuvė Bukauskaitė iš Lumbių. Jis pardavė tą malūną Grabliauskui, kuris buvo be kojos. Jų tėvas buvo geras vargonininkas. Kai rusai užėjo, tai jis iš Marijampolės pasitraukė į Lenkijos gilumą, o vėliau sugrįžo į Seinus, iš Liūtų (netoli kapinių) nusipirko namą. Po kiek laiko, kai jo žmona mirė, senukas prašė, kad aš ateičiau jo prižiūrėt ir valgyt ruošti. Skyrė man savo namuose kambariuką. Tai aš žemę Burbiškiuose atidaviau už pensiją ir atsikėliau į Seinus.
Šis žydas man parodė savo šeimos albumą. Vienoje nuotraukoje buvo graži ponia. Sakė, kad tai pusbrolio Abramavičiaus žmona. Vis sakydavo, kad jo tėvas lenkas vargonininkas, o mama lietuvė iš Lumbių kaimo – Bukauskaitė.
Prieš karą Seinuose daug buvo lietuvių. Per karą nemažai jų pabėgo į Lietuvą. Dvaro ponia irgi pabėgo. Klebonas Vincentas Astasevičius pats liko, kai užėjo rusai. Šnekėta, kad jį vedė nukankint, bet žydai užstojo ir išgelbėjo, nes aiškino, kad jis geras kunigas ir ateina pas juos pirkt. Tada rusai paklausė žydų aiškinimo ir paliko kun. Astasevičių ramybėj. Šnekėta, kad kunigą Čepulį nukankino rusų ar vokiečių kareiviai.
Seinuose prieš karą pamenu primicijas lietuvių kunigų Mazurkevičiaus iš Radžiūčių ir Maksimavičiaus iš Burbiškių. Dar ir toks lenkas iš Jonaraisčio Kvatirskas buvo kunigas. Jo sesuo Izabelė norėjo tapti vienuole ir mane kalbino, bet aš likau netekėjus, o ją mama sutuokė su lietuviu iš Pristavonių.
(Bus daugiau)
Pasakojimą užrašė G. Pakutkienė, punskas.pl