(Tęsinys)
Pradžia čia
Pasieny nevalia buvo ruošt šokių. Jei kareiviai pamato, kad kur sueina, daugiau jaunimo susiburia, tuoj atėję išvaiko. Sykį vidudienį atėjo muzikantai, jaunimas susirinko, tai 7 metų tokį vaiką pastatėme sargyboje. Tačiau net nepamatėm, kaip tas vaikas kažkur nuėjo, gal pas triušius. Tai tokia lenkė mus perspėjo, kad atsėlina kariškiai. Kai kas spėjo iššokt pro langą ir pabėgt. Man ji liepė greit lįsti po lova, slėptis. Sako: „Lįsk, vaikeli. Kam jiems dovanai dirbt?“ Mat kai sugaudavo, tai varydavo malkų kapot, pjaut. Ir tada kai kuriuos iš mūsiškių pagavo tame vakarėlyje. Tai merginos plovė grindis, o vaikinai malkų pjauti buvo nuvaryti.
Paskui jaunus seniūnas buvo užrašęs darbams į Vokietiją. Tačiau aš buvau tik su sergančia mama, patėvis buvo miręs, tai mane atleido ir nevežė, o paėmė į vokiečio ūkį Krasnave. Tada, per karą, ir Žukauskų, ir Gutauskų namuose gyveno vokiečiai. Lietuvon buvo išvažiavę Krakauskai, Jankauskai, Kliūčinykai, Lisiauskai, Aleksai, Kraužliai. Netoliese stovėjo ir mūsų giminaitės Lažaunykaitės tuščia trobelė (kai ji negrįžo iš Lietuvos, tai paėmė valdžia, o mes išpirkome ir gyvenome, ir žemę dirbome), tai mes ten gyvenom. Namo durys vienos buvo į kiemą, kitos į kelią – dviem šeimom. Sykį mezgiau iš pilko siūlo (nes laikėme avis, kurios iš juodų pasidarė pilkos) kojines. Įėjo vokietis ir pradėjo rodyt ir šnekėt, o aš nieko nesupratau. Tai kaip griebė iš manęs mezginį, kaip trenkė ant žemės, iš užančio išsitraukė balto siūlo ir parodė, kad jam reikia kojinių. Kitai dienai numezgiau. Pasimatavo ir pasiėmė. Po kiek laiko grįžęs iš Vokietijos atvežė 1 kg gabalinio cukraus ir 10 pakelių pudingo. Prie vokiečių viską buvo galima pirkti tik su kortelėm, tai man šitos lauktuvės pravertė.
Sykį ėjau iš Sankūrų. Staiga išlekia iš Durtonų namų vokietė ir kad rėkia, šaukia, rodo, kad krisčiau ant žemės. Po lietaus visur lūgai, nenoriu pult. Girdisi šaudymai. Jos vyras, išlėkęs iš tvarto, irgi rodo, kad pulčiau ant žemės. Klausiu, kas taip šaudo, o jis sako, kad mūsų pasieniečiai. Nustoja, o kai tik pastoviu už medžio kiek ir pradedu eit – vėl šaudosi.
Per karą kitą sykį mane išgelbėjo taip pat vokietė. Per šaudymą, bombardavimą užsirioglinau ant trobos aukšto ir planavau čia pratūnoti. Ji įlėkusi liepė bėgt iš namų. Aš susigūžus tupėjau ant aukšto, bet paklausiau jos. Kai paskui grįžau, namo tik sienos buvo likusios, visas stogas, aukštas buvo susprogdinti.
Teko man tarnauti pas vokietį. Vokiečio ūkyje kasdien turėjau melžti 7 karves. Jas reikėjo ne tik rytą ir vakarą melžt, bet ir per pietus. Veršiukus pagirdyt. Be to, dar tvarte tris penimius pašerti ir virtuvėje gaminti valgyti. Kai atėjau, nebuvo iš ko gamint. Kai paskerdė meitėlį, tai jau buvo mėsos, o darže burokų, kopūstų, bulvių, tai ir buvo iš ko gamint. Man pagalbininke skyrė jauną prūsaitę iš Paliūnų, pavarde Ainiūtė, bet ji, kaip ir aš, nelabai norėjo virtuvėje, tai abi visur: ir prie gyvulių, ir troboj, buvom. Ir lengviau pasidarė…
Labai pasiilgau namų. Sykį po apyvokos ir parėjau namo. Mamos nebuvo, aš viena. Tik žiūriu pro langą ir matau, kad atjoja ant žirgo žandaras. Jau man negerai. Ką daryt? Galvoju – palįsiu po lova. Ne, pamatys. Tai aš su drabužiais, kaip buvau, taip ir į lovą įlindau, ir iki ausų apsiklosčiau. O vokiečiai baisiai bijojo užsikrėst ligom, ypač šiltine. Pravėręs duris, ant slenksčio stovėdamas, žandaras klausia: „Sergi?“ „Sergu“, – sakau. O jis sako: „Kai galėsi, nueik pas komisarą“. Jau man vietos nėra, visokios mintys tik galvoje sukasi, sukasi…
Rytą tik išaušus prisistačiau nuovadoje. Matau, prūsas juokiasi, tai man gyslos atsileido. Na, galvoju, jei besišypsantis, tai jau nebus blogai. Geras žmogus, kuris mėgsta šypsotis. Tai ir man drąsiau pasidarė. Klausia, ar jau pasveikau. Sakau, kad ne visai, ir parodau, jog dar šoną truputį skauda. Tai sako, kad dar reikėjo pagulėt. Paliepė tada eit padirbėti virtuvėje, kur lengviau. Paskui davė bulves perrinkt ir rūpinosi, stebėjo, ar sveika. Tai taip išėjo, kad ir antrąkart mane lova išgelbėjo.
Pamenu, kasėm bulves kapliais. Kitos sušalo, tai mėtėmės ir su būsimu kunigu Kvatirsku. Po kiek metų susitikom, bet jau jis manęs nepažino.
Žiemą tame ūkyje irgi dirbau. Per didelius šalčius (buvo 30 laipsnių) tvarte apsiparšiavo kiaulė, tai sušalo visi paršiukai. Vokietis mane barė, kad aš kalta. Barė taip pat, kad kiaulėm šutinu dideles bulves. Jas reikėjo virti virtuvėje pietums. Bet per didelius šalčius ir taip daug bulvių sušalo rūsiuose ir kaupuose.
Tikrai kalta buvau tada, kai žąsies kaulą numečiau vokiečio šuniui ir jis jam įlindo tarp dantų. Šeimininkas pamatė, kai krapščiau pagaliuku, tai vos negavau pylos, vos pabėgau.
Prie vokiečių daug kas ėjo į Lietuvą ir mainė prekes. Pirko ir maisto, ir drabužių, nes čia nieko nebuvo ir su kortelėmis. Kai Galadusio ežeras užšalo, mes su kaimyne sumanėm ledu nueiti į Lazdijus. Manęs mama nenorėjo leist, bet nepaklausiau. Po pusiaunakčio, antrą valandą, apsiaviau veltiniais. Kad užėjo šaltis ir pusnis! Ledas tik braška, o mes einam. Kai ledas trūkinėja, tai toks garsas, lyg šautų kas. Aš rėkt išsigandus, kaimynė ramint. Sako: „Ko rėki? Čia ledas. Tau tik namie sėdėt, kad tokia baili.“ Na bet iš tikrųjų girdim tris šūvius. O kaimynė – kad per mane kareiviai abi pagaus vidury ežero. Pribėgo dviese ir lietuviškai sako, kad eitum miegot. O mes sakom, kad norim į Lazdijus. Paliepė užeit pas netoli gyvenusius Češkevičius po patalu išsimiegot, o rytą surašys, ką mes nešam į Lietuvą. Parodė, kad du vyrai paliko du maišus sėmenų. Jie per laukus pabėgo pas Matusevičius.
Taip ir prisistatėm septintą valandą. Aš nenorėjau, kad gaidį užrašytų, tai jį pintinėje pakišau po laiptais ir jo neužrašė, o tik kiaušinius, kuriuos irgi nešiau parduot. Tas giesmininkas, kuriam dera žadint rytais – kad suriks „kakariekū“! Visi kvatoja, o man gėda, nors po žemėm lįsk, o čia sniegas, šaltis. Kaimynė kamšo: „Gaudyk, nes bus po gaidžio“.
Lazdijuose išpardavėm viską pas vokietį Šmitą ir apsipirkom. Neužėjusios pasienio postan, slinkom slapčia namo. Kad pradės vėl šaudyt!
Kitą dieną šaukia mane vokietis žąsų pešt ir klausinėja, ar vakar tik ne į mane šaudė. Aš neprisipažįstu, tai tas liepia atnešt parodyt, ką pirkau. Atnešiau 2 kg miltų, l kg cukraus ir tiek pat druskos, didelių riestainių (tokie lenkiški buvo dvigubai brangesni, nes po penkis grošus). Dar pasakė, kad kai eisiu jam būnant sargyboje, turiu atsišaukti. O aš pavaišinau jį riestainiais ir sakau, kad prieš karą ir Seinuose buvo tokių. Įsidrąsinusi priduriu: „Neleidžiat nei grūdų pasimalt, nei kiaulės skerst, tai kol ežeras įšalęs, dar eisiu pirkt žibalo“.
Po to dukart dar nuėjau į Lazdijus apsipirkt, o per šv. Oną – į atlaidus ten, pro sargybos postą. Irgi surašė einant ir pareinant. Paskui pagavo ant sienos ir nuvarė darban – daržų kapliuot. Ir gėles apravėjom. Užstojo atėjusi vokietė. Pamačiusi, kad karštyje dirbam, liepė sutrumpint darbą iki pusdienio. Visų tautybių yra žmonių ir žmonelių.
Vaikystėje buvau vienuolyne prieglaudoj, senatvėje šalia, bet irgi pas vienuoles patekau. Ką padarysi?.. Kol stipresnė buvau, mišių nepraleisdavau. Skaičiau visada „Aušrą“. Dabar turiu bėdų su regėjimu. Vienos neišleidžia į bažnyčią, bet lauke pabūnu. Kvepia, gražu vasarą.
(Pabaiga)
Pasakojimą užrašė G. Pakutkienė, punskas.pl