Europos gimtadienis – nepakankamai girtas

Tomas Marcinkevicius Užsienio lietuviai – tai specifiški žmonės. Nors visus juos jungia, rodos, bendras vardiklis, iš arčiau pabendravus tampa aišku, kad tarpusavyje jie skiriasi ne daugiau nei dzūkai nuo žemaičių. Štai vieno suvažiavimo metu mes, Lenkijos lietuviai, stipriai nustebome. Nustebome todėl, kad nei iš šio, nei iš to Amerikos lietuviai triukšmingai ir smagiai atšventė JAV nepriklausomybės dieną. Mums tai pasirodė kažkas nesuvokiamo. „Lietuviai švenčia kitos valstybės nepriklausomybę? Ir tai daro būdami Lietuvoje?“ Sumišimą ir šiokį tokį pasipiktinimą ilgainiui pakeitė pagarba ir gyvas susidomėjimas. Štai JAV sugebėjimas išsiugdyti lojalius, išdidžius piliečius, nepriklausomai nuo tautybės, yra tiesiog fantastiškas. Europos Sąjungai iki tokio lygio dar toli, jei jis iš viso pasiekiamas.

 Gegužės 9, žinoma kaip Europos diena, teoriškai turi pagerbti taiką ir vienybę mūsų žemyne. Šią dieną 1950-aisiais Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas savo deklaracijoje pasiūlė sukurti naują organizaciją. Šis niekur anksčiau nematytas darinys vėliau išsivystė į Europos Sąjungą. Nors galima kalbėti apie du pasaulinius karus ir ekonomines sąjungas, apie herojiškus žygdarbius ir kruviną pasiaukojimą, apie priespaudą ir laisvę, nieks to nedaro. Nėra prasmės. Trūksta vieno naratyvo, kuris sujungtų tiek daug skirtingų valstybių ir leistų pajusti bendrystę. Kitaip tariant – trūksta priežasties švęsti. Mes negalime svaigintis mintimis apie ES nepriklausomybę, nes nesijaučiame užsitarnavę. O po nepelnyto baliaus galva skauda kiek labiau.

 Pripažinsiu, žodį „girtumas“ pavadinime panaudojau norėdamas provokuoti. Nekalbu apie girtumą nuo alkoholio. Apsvaigti galima nuo pavasario kvapo, nuo meilės, nuo galios, pasitenkinimo savimi. Galimybės neribotos. Bet ir pats apsvaigimas būna malonus arba nemalonus, priklausomai nuo substancijos. Štai anksčiau minėti JAV piliečiai švenčia nepriklausomybės dieną su fejerverkais. Jie pasižiūri šventinį paradą, eina į koncertus, labiau ar mažiau iškilmingai vakarieniauja su šeima ir draugais. Trumpai tariant – džiaugiasi. Visiška priešingybė matoma Lenkijoje. Čia vyrauja rymastis, rimti ir liūdni veidai, kartkartėmis pasitaiko ir riaušės. Vietoj fejerverkų kiek pigesnės, bet ne ką mažiau karštos signalinės raketos ir dūminės granatos Varšuvos gatvėse. Gal ne visur, bet simptomai liudija apie „toli pažengusią gangreną“ visuomenėje. Lietuva guli kažkur tarp šių dviejų ekstremumų. O Europos Sąjunga?.. Ar ji iš viso kažkur pastebima?

 Prisipažinsiu, prieš atsiversdamas Vikipediją apie Europos dieną nežinojau nieko. Rodos, kad kalbėti apie ją yra gėda. Tarsi būtų manoma, jog ši šventė pačiu savo buvimu uzurpuoja nacionalinę nepriklausomybės dieną. Europos diena minima patyliukais, arba visai neminima. Tai turi būti „informatyvi“ šventė, kurios metu mes sužinotumėm daugiau apie politinę sąjungą, o gal ir kitas valstybes. Jei netyčia kas nors suorganizuos viešą paskaitą arba nedidelį koncertą, tai bus galimybių viršūnė. Man įdomu, ar žmonės, nusprendę, jog tai bus diena, skirta minėjimui, bent kartą lankėsi masiniam koncerte? Ar bent kartą buvo masiniam renginy? Ar matė, kaip atrodo laimingi žmonės? Nes kyla įspūdis, kad gimtadienius mini bibliotekoj, o tuokiasi morge.

 Girtam galima tapti ir nuo kultūros. Muziejų naktis ar filmai po atviru dangumi tikrai praskaidrina nuotaiką, skamba linksmai ir sukuria tam tikrą bendruomenės jausmą. Net nereikia paradų su fejerverkais anei pigių stendų su dešrelėmis ir alumi (nors, pripažinkim, šitas veikia jau šimtus metų). Kol kas Europos nesimato. Jos dvasia tirpsta kažkur tarp kalbų apie finansinę krizę ir ginčų dėl suverenumo. Nepriklausomybė, o kartu jos šventė, turi savo kainą. Vieni mokėjo krauju, prakaitu ir ašaromis. Kiti sumokėjo darbu ir kantrybe. Negaliu suprasti, kuo bando sumokėti Europa, nes pinigų tam tikslui vargu bau skiria. Skambėsiu primityviai, bet reikalauju duonos ir žaidimų.

 Nesu didelis Europos Sąjungos entuziastas. Manau, kad ji turi trūkumų, ir tam tikras problemas ji sprendžia netinkamai. Tačiau tai yra geriausia, ką dabar turime. Taip pat mūsų valstybė – Lietuva – yra geriausia Lietuva, kokią turėjome per paskutinius 70 metų. Todėl norėtųsi matyti daugiau užsiangažavimo į Europos reikalus. O ši šventė tikrai nesužlugdys kitų lietuviškų švenčių. Stiprus patriotinis stuburas valstybės viduje padės „neištirpti“ Europos Sąjungos fone. Kitaip tariant, galėsime švęsti ir vasario 16-ąją, ir kovo 11-ąją, ir gegužės 9-ąją nesibaimindami priespaudos ar kažkieno dominavimo. Galėsime taisyti problemas. Ir galbūt Europos diena taps švente, kuria visi galėsim didžiuotis. Ir bent vieną dieną pasisvaiginti gražiom idėjom ir bendruomeniškumu.

  Tomas Marcinkevičius

http://www.pazinkeuropa.lt/euroblogas