Kalbėkime savo tarme

Nedidelė ta mūsų Lietuva, tačiau kiek daug joje įvairovės – gamtinės, etnografinės, antropologinės. Juk kiekvienam jos kraštui būdingas kitoks landšaftas – kalvos kalvelės, ežerai ežerėliai, lygumos platumos, smėlis ar molžemis. Žmonių antropologinės ypatybės ir būdo savybės taip pat skiriasi. Niekada nesupainiosime dzūkų, sūduviečių, rytų aukštaičių, žemaičių ar klaipėdiškių etnografinio kostiumo. O ir stalas kasdienis ar laukiamam svečiui, giminei kitokiais valgiais nuklojamas. Kalba, kalbos maniera irgi skirtinga ne tik fonetiniu, bet ir leksinius bei sakinio konstrukcijos aspektais, intonacijomis, melodika. Dėl tos priežasties įvairių tarmių, šnektų ir šnektelių esama. Lietuvių kalbos tarmės, galima sakyti, yra tikras mūsų tautos pasididžiavimas. Pasaulyje rẽta tokių unikalių atvejų, kad toks mažas plotas turėtų tiek daug ir, svarbiausia, tokių skirtingų tarmių, palyginti neblogai išlaikytų net iki šių dienų. Juk kai kurios mūsų tarmės labiau skiriasi negu artimos skirtingos kalbos. Ar ne lengviau tarpusavyje susišnekės rusas su ukrainiečiu, šiaurės vokietis su olandu negu mūsų žemaitis, sakysim, nuo Skuodo su kokiu aukštaičiu iš pā Utenas ar Rokiškią? O štai dar vienas įdomus dalykas, rodantis lietuvių kalbos tarmių skirtingumą. Už Mažeikių į šiaurę, jau pačiuose Latvijos pietuose (Saldaus rajone), vietomis šnekama šiaurės žemaičių tarme, t. y. beveik taip pat, kaip ir gretimose Mažeikių apylinkėse. Senesni žmonės pasakoja, kad tų Latvijos vietų gyventojai net lietuvišką mokyklą yra prašę atidaryti.

 

Ypač žemaičiai didžiuojasi savo tarme, net ir savo „pasus“ bei „pinigus“ turi. Sūduvos krašto jaunimas savo tarmės gėdijasi. Dzūkai ir rytų aukštaičiai viešumoje taip pat stengiasi nekalbėti tarmiškai. O gaila… Juk tam tikrų garsų tarimas visgi išduoda, kurios tarmės atstovai esame. Nemažai daliai Lietuvos žmonių malonu girdėti tarmiškai kalbantįjį, savo šaknų neišsižadantįjį. Kaip puikiai dzūkų tarmę – lyg užkonservuotą – išlaikė etniniai Suvalkų, Punsko, Seinų, Augustavo (Lenkija) krašto lietuviai. Tiesiog ausį glosto jų archajinė tarmiška šneka.

 

Sparčiai nykstant gyvajai tarmių tradicijai, subrendo idėja šalyje skelbti Tarmių metus. 2010 m. į Etninės kultūros globos tarybą kreipėsi Vilniaus rokiškėnų klubai „Pragiedruliai“, „Rytų aukštaičių sambūris“ ir pasiūlė šią idėją. Etninės kultūros taryba 2010 m. balandį kreipėsi į Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą ir pasiūlė Tarmių metais paskelbti 2012 m. Pritarimo nesulaukė. Ieškodama bendraminčių ir gavusi raštiškus pritarimus šiai idėjai iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijų, Taryba pakartotinai kreipėsi į komitetą siūlydama Tarmių metais skelbti 2013 m.

 

Dvejus metus trukusios etnokultūrininkų pastangos paskelbti Tarmių metus ir taip atkreipti visuomenės dėmesį į tarmių gyvosios tradicijos tęstinumo problemas Lietuvoje buvo vaisingos, nes 2011 m. gruodžio 6 d. Seimas pritarė nutarimo projekto dėl Tarmių metų pateikimui.

 

Seimas, pritardamas Europos Sąjungos skatinimui išlaikyti vietines kalbas ir atsižvelgdamas į tai, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, nutarė 2013 m. paskelbti Tarmių metais. Dokumento aiškinamajame rašte nurodoma, kad gyvoji tarmių tradicija sparčiai nyksta, nes vyrauja neigiama visuomenės nuostata tarmių atžvilgiu, o valstybė dar per mažai skiria dėmesio šiai padėčiai pagerinti. Iki šiol Lietuva galėjo pasigirti ypač turtingu tarmių palikimu, nes nė vienoje kitoje Europos valstybėje tokioje mažoje teritorijoje nėra tiek daug ir tokių skirtingų tarmių. Nutarimu taip pat nutarta siūlyti Vyriausybei numatyti lėšų tarmes puoselėjančioms programoms rengti ir jas įgyvendinti, nes turime 2 tarmes, 15 patarmių ir per 100 šnektų – gražus lobynas.

 

Seimui 2013 m. paskelbus Tarmių metais, Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Tarmių metų priemonių planą. Jame numatė tarmes populiarinančius, palaikančius jų gyvybingumą ir vartojimo tradicijas, formuojančius viešąją nuomonę, palankią tarmių išsaugojimui, tęstinius tarmių tyrimo ir sklaidos darbus. Lietuvių kalbos institutas yra ypač aktyvus šioje veiklos srityje.

 

Tarmių metų renginiai 2013 m. sausio 5 d. pradėti Raudondvario dvaro pilyje, Kauno r., nes ten jau kelerius metus rengiamos tarmiškos kūrybos šventės. Raudondvario pilies Baltojoje iškilmių salėje buvo pristatytas Tarmių metų logotipas, skelbta VI tarmiškos kūrybos konkurso pradžia.

 

Lietuvių kalbos tarmės yra skirstomos iš esmės pagal dvi koncepcijas (klasifikacijas): Antano Baranausko (vėliau išplėtota Zigmo Zinkevičiaus) ir Kazimiero Jauniaus (vėliau išplėtota Antano Salio). Koncepcijos skiriasi gana nedaug, tik antroji išsamiau apibūdina rytų aukštaičių tarmes, nes A. Baranauskas buvo aukštaitis (K. Jaunius – žemaitis), todėl laikoma, kad jis aprašė šias ypatybes tiksliau.

 

 

Žemaičių tarmė, lietuvių kalbos tarmė, kuria daugiausia šnekama Žemaitijoje (Vakarų Lietuva). Kartu su aukštaičių tarme, ji yra viena pagrindinių lietuvių kalbos tarmių, skirstomų į smulkesnes patarmes. Lietuvių kalbos instituto išleistoje knygoje „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija“ teigiama, jog lietuvių kalbos tarmės į aukštaičių ir žemaičių kalbotyros darbuose yra skirstomos nuo seno. Tokio paties skirstymo laikomasi ir Z. Zinkevičiaus bei kitų dialektologų darbuose.

 

Kai kurios visuomeninės organizacijos ir spaudos leidiniai vietoj „žemaičių tarmės“ nuosekliai vartoja „žemaičių kalbos“ sąvoką (pvz., Žemaičių kultūros draugija) arba „žemaičių tarmės“ ir „žemaičių kalbos“ (abiem atvejais suprantamą kaip žemaičių tarmių visumą) sąvokas vartoja kaip sinonimiškas.

 

Žemaitiškai kalbančiųjų skaičius yra ~0,5 mln., kurių didelė dalis save identifikuoja kaip žemaičius. Žemaičių tarmė yra gerokai modernesnė už aukštaičių, t. y. daugiau nutolusi nuo baltų prokalbės. Didžiausią įtaką tam padariusi kuršių kalbos giminystė ir substratas; šiaurės žemaičiai yra tiesioginiai pietų kuršių asimiliantai.

 

Pagrindiniai skiriamieji fonetiniai žemaičių tarmės požymiai yra du: lietuvių bendrinės kalbos o, ė ir uo, ie atitikmenys.

 

1.                  Vietoj bendrinės kalbos o, ė žemaičiai taria dvibalsius uo, ie, pvz.: bruolis „brolis“, uors „oras“, tieus „tėvas“, vies „vėjas“.

2.                  Vietoj uo, ie žemaičiai taria trejopus garsus (pagal tai tarmė skirstoma į patarmes): šiaurinė dalis – ou, ei, pvz.: douna „duona“, doud „duoda“, peins „pienas“, žeids ‘žiedas‘; pietinė – ū, y, pvz.: dūna „duona“, dūd „duoda“, pīns „pienas“, žīds „žiedas“ (nuo etnonimo žydas skiriasi priegaide), vakarų – o, ė: dona „duona“, dod „duoda“, pėns „pienas“, žėds „žiedas“. Ankstesnėje K. Jauniaus-A. Salio tarmių klasifikacijoje dvibalsio uo atitikmenims iliustruoti žemaičiai buvo praminti dounininkais, dūnininkais ir donininkais (iliustruojant žodžio duona tarimą).

Vakarų žemaičiai – Karklė, Klaipėda, Plikiai, Priekulė, Šilutė, Žardė ir kt.

Šiaurės žemaičiai: kretingiškiai – Kretinga, Darbėnai, Endriejavas, Gargždai, Judrėnai, Kalnalis, Kuliai, Mosėdis, Palanga, Plungė, Rietavas, Salantai, Veiviržėnai; telšiškiai – Telšiai, Gadūnavas, Ylakiai, Klykoliai, Luokė, Mažeikiai, Papilė, Pikeliai, Seda, Skuodas, Viekšniai, Žemaičių Kalvarija.

Pietų žemaičiai: raseiniškiai – Raseiniai, Eržvilkas, Kelmė, Pagramantis, Skaudvilė, Tauragė, Viduklė; varniškiai – Varniai, Karklėnai, Kuršėnai, Kvėdarna, Laukuva, Šaukėnai, Šilalė, Švėkšna, Užventis, Žemaičių Naumiestis.

Aukštaičių tarmė – lietuvių kalbos tarmė, kuria šnekama etnografinėje Aukštaitijoje (Vidurio ir Rytų Lietuva), Dzūkijoje (Pietų Lietuva) ir Sūduvoje (vad. Suvalkijoje, pietvakarinė Lietuva kairiajame Nemuno krante, dar vadinama ir Užnemune). Aukštaitiškai kalbančiųjų yra ~2,5 mln.

Aukštaičių tarmė, ypač jos pietvakarinė ir pietinė dalys, yra gerokai archajiškesnė už žemaičių. Minėtąją dalį archaizuojamai veikė senųjų prūsų ir jotvingių kalbų kaimynystė; dėl šios priežasties archajiškos buvo ir Prūsijos lietuvių tarmės. Juo toliau nuo prūsų kalbos arealo, tuo daugiau naujovių aukštaičių tarmėje: šiaurėje naujoves skatino žiemgalių ir sėlių kalbų substratai, pačias šias kalbas buvo paveikę kelis tūkstantmečius trukę kontaktai su finų kalbomis.

 

Lietuvių bendrinės kalbos pagrindu paimta vadinamojo Suvalkijos krašto šnekta, artima dabar jau išnykusiai Prūsijos lietuvių kalbai.

 

Aukštaičių tarmė skirstoma į patarmes pagal dvigarsių am, an, em, en ir balsių ą, ę tarimą. Skiriamos trys aukštaičių patarmės:

 

Vakarų (minėtieji dvigarsiai ir balsiai tariami kaip bendrinėje kalboje: sutrenkęs ranką). Vakarų aukštaičiai skirstomi į kauniškius (Kaunas; pietinė patarmės dalis, gyventojai tradiciškai vadinami suvalkiečiais) ir šiauliškius (Šiauliai; šiaurinė patarmės dalis). Skiriamoji ypatybė – ilgųjų nekirčiuotų balsių trumpinimas ir kirčio atitraukimas iš galūnės (abi ypatybės būdingos šiauliškiams). Suvalkiečių (t. y. pietvakarių aukštaičių) patarmės pagrindu susiformavo bendrinė lietuvių kalba.

 

Vakarų aukštaičiai: kauniškiai – Kaunas, Birštonas, Daukšiai, Garliava, Griškabūdis, Jieznas, Jurbarkas, Kaišiadorys, Kalvarija, Kazlų Rūda, Kybartai, Kudirkos Naumiestis, Liubavas, Lukšiai, Marijampolė, Prienai, Punia, Šakiai, Veliuona, Vilkija, Vilkaviškis; Klaipėdos krašto aukštaičiai (apie Pagėgius); šiauliškiai – Šiauliai, Ariogala, Baisogala, Girkalnis, Jonava, Joniškis, Kalnujai, Pašušvys, Rudiškiai, Skaistgirys, Šakyna, Šaukotas, Šiluva, Žagarė.

 

Pietų (dvigarsiai am, an, em, en išlaikyti, bet ą, ę susiaurinti: sutrenkįs rankų „sutrenkęs ranką“).

 

Pietų aukštaičiai – Alytus, Aukštadvaris, Druskininkai, Dusmenys, Eišiškės, Kabeliai, Kaniava, Leipalingis, Marcinkonys, Merkinė, Musteika, Nemunaitis, Palomenė, Rudamina, Rudnia, Simnas, Valkininkai, Varėna, Veisiejai, Vievis, Žasliai.

 

Pietų aukštaičiai (tradiciškai vadinami dzūkais) į šnektas neskirstomi, tačiau ne visi „ciksi“ ir „dziksi“. Iš priebalsyno ypatybių jiems būdingas dzūkavimas, išskyrus šiaurinį Žaslių-Palomenės kampą. Dzūkavimu vadinamos dvi ypatybės: a) č, dž tarimas c, dz, pvz., ca „čia“, dzaugsmas „džiaugsmas“; b) t, d ir tv, dv tarimas c, dz ir cv, dzv prieš i tipo vokalizmą (i, y, ie), pvz.: ciltas „tiltas“, dziena „diena“, cvinkc „tvinkti“, dzvi „dvi“. Tačiau prieš i, kilusį iš ę, nedzūkuojama, plg.: dangcį „dangtį“, bet katį „katę“. Rytinė pietų aukštaičių dalis yra suslavėjusi. Be to, dalis pietų aukštaičių gyvena Lenkijos Respublikoje apie Punską, Seinus, Suvalkus, Augustavą ir Baltarusijos Respublikoje apie Varanavą, Rodūnę, Pelesą.

 

Rytų (dvigarsiai am, an, em, en ir balsiai ą, ę susiaurinti: sutrinkįs runkų „sutrenkęs ranką“).

 

Rytų aukštaičiai: anykštėnai – Anykščiai, Adomynė, Balninkai, Lyduokiai, Panemunėlis, Svėdasai, Žemaitkiemis; kupiškėnai – Kupiškis, Palėvenė, Pandėlys, Papilys, Skapiškis, Subačius; panevėžiškiai – Panevėžys, Biržai, Joniškėlis, Karsakiškis, Kavarskas, Krekenava, Linkuva, Miežiškiai, Nemunėlio Radviliškis, Pasvalys, Pašvitinys, Pušalotas, Raguva, Ramygala, Saločiai, Siesikai, Smilgiai, Šeduva, Traupis, Vabalninkas, Vaškai, Vidiškiai, Žeimelis; širvintiškiai – Širvintos, Gelvonai, Giedraičiai, Musninkai, Ukmergė; uteniškiai – Utena, Alanta, Daugailiai, Debeikiai, Dusetos, Inturkė, Kriaunos, Kuktiškės, Molėtai, Obeliai, Rokiškis, Salakas, Užpaliai, Zarasai; vilniškiai – Vilnius, Adutiškis, Daugėliškis, Dieveniškės, Dysna, Dotenėnai, Dūkštas, Ignalina, Kaltanėnai, Linkmenys, Maišiagala, Mielagėnai, Nemenčinė, Pabradė, Palūšė, Rimšė, Švenčionėliai, Švenčionys, Tverečius.

 

Rytų aukštaičiai turi daugiausia šnektų. Vakarinė dalis skirstoma į širvintiškius (Širvintos, pietinė patarmės dalis) ir panevėžiškius (Panevėžys, vakarinė ir šiaurvakarinė patarmės dalis) pagal nekirčiuotų galūnių trumpinimą ar nykimą. Panevėžiškiai dar dalijami į dvi pašnektes: šiaurės panevėžiškius (visiška trumpųjų galūnių redukcija, plg.: ger valdž’, gers vyrs ‘gera valdžia, geras vyras‘, bei visuotinis kirčio atitraukimas, išskyrus Biržų kampą) ir pietų panevėžiškius, kur galūnių redukcija silpnesnė, plg.: geru valdži, gerus vyrus ‘gera valdžia, geras vyras‘, o kirčio atitraukimas ne toks stiprus. Į rytus nuo panevėžiškių yra anykštėnai su kupiškėnais, iš kitų aukštaičių išsiskiriantys rotininkavimu, t. y. kirčiuoto trumpojo a siaurinimu: vosara „vasara“, vokar „vakar“; kupiškėnai dar ir dadininkuoja, t. y. balsius e, ė prieš kietą priebalsį ir galūnėje verčia a: margoita „mergaitė“. Dar toliau į rytus yra uteniškiai ir vilniškiai – šnektos, išlaikiusios senąjį baltiškąjį balsį ā: braliukas „broliukas“, brālis „brolis“. Nekirčiuotasis ā išlaikytas didesniame plote (žaliniñkai), kirčiuotojo ā arealai (žãdininkai) sudaro tik salas žaliniñkų plote. Tarpusavyje uteniškiai ir vilniškiai skiriasi tuo, kad vilniškiai dzūkuoja; dėl šios ypatybės K. Jauniaus ir A. Salio klasifikacijoje vilniškiai buvo vadinami rytiniais dzūkais. Patys Švenčionių ar Ignalinos krašto gyventojai savęs dzūkais nelaiko. Pietinė vilniškių dalis suslavėjusi. Dalis vilniškių gyvena Baltarusijos Respublikoje apie Gervėčius, Apsą, Lazūnus, Zietelą.

 

Pastaruoju metu pastebimai atsigręžta į tarmes, kinta požiūris į jas, į tarmiškai šnekančius žmones. Šiandien jau dauguma supranta, kad tarmė yra tokia pat tobula bendravimo priemonė, kaip ir kiekviena kita kalbinė sistema – kaip ir kultūringiausios tautos bendrinė kalba. Filosofas K. Stoškus rašo: „Šiuo metu nėra stipresnio pamato kultūrai atgaivinti kaip tradicija. O tarmės ir yra kalbos tradicija. Šiuo atžvilgiu atkurti gyvosios tarminės kalbos tradiciją yra svarbu ne tik tam, kad ta tradicija sudarytų bendrinės kalbos šaltinį, bet kad ji kaip tautos dvasinis turtas atgautų savo prestižą, kad žmonės nesigėdytų savo tarmėmis kalbėti“.

 

Daugelyje kraštų, pavyzdžiui, Norvegijoje, Šveicarijoje, Italijoje pagal iš seno susiklosčiusią tradiciją kalbėti bendrine kalba buitinėje aplinkoje yra nemandagu, beveik netaktiška. O Šveicarijoje tarmių mokoma net mokyklose, o ir pradinės mokyklos baigiamos šveicarų vokiečių tarme; vokiečiai tarmiškai kalba net parlamente. Latvijoje ne tik reguliariai transliuojamos radijo bei televizijos laidos latgalių tarme, bet ir leidžiamas šia tarme žurnalas „Katoļu dzeive“ („Katalikų gyvenimas“).

 

Žinoma, tarmės kinta drauge su gyvenimu: po truputį paprastėja, didėja jų plotai, apskritai po truputį artėjama prie bendrinės kalbos. Tačiau naivu būtų manyti, kad tarmės kada nors visiškai išnyks ir kad jas reikia stumti iš gyvenimo. Turime visi įsisąmoninti ir suprasti, kad dabartinės mūsų kalbos šaknys, gyvasis, neišsenkamas ir neišsemiamas šaltinis buvo ir kol kas dar tebėra mūsų nuostabiosios tarmės. Šiandien jų reikia ne tik pajuokavimui ar palinksminimui, bet ir tikram, nuoširdžiam bendravimui. Todėl negalima ignoruoti, niekinti, dirbtinai varyti į kapus savo tėvų, senolių, prosenolių kalbos. Kiekvieno lietuvio šventa pareiga – gerbti, toleruoti, globoti ir visaip palaikyti tarmes. O kam teko laimė išmokti kurią nors gražiąją lietuvių kalbos tarmę, tas ją turėtų vartoti be jokios gėdos, varžymosi, visai natūraliai, su pasididžiavimu ir, svarbiausia, turėtų išmokyti jos ir savo vaikus bei vaikaičius.

 

 Juozas Benecijus Ignatavičius, valstybinės kalbos tvarkytojas

Šaltinis: suduvosgidas.lt