Senovės Graikijos gyventojas Herostratas pagarsėjo tuo, jog padegė Artemidės šventyklą. Jis tai padarė tik tam, kad išgarsėtų. Graikai, būdami toliaregiški ir žiaurūs, nubaudė nevykėlį su pagarbos vertu atkaklumu. Herostratas sulaukė ne tik mirties bausmės. Jis buvo beveik visiškai ištrintas iš kolektyvinės sąmonės. Vien už jo vardo paminėjimą grėsė mirties bausmė. Manau, kad graikai žinojo, kaip palaikyti visuomenės intelekto higieną. Raktas – neleisti idiotizmui valdyti viešosios erdvės.
Skaitant užsienio žiniasklaidą ir bendraujant su draugais iš užsienio dažnai lyginu jų ir mūsų viešąją erdvę. Konkrečiai kalbant – apie ką jie skaito laikraščiuose, kokias TV laidas žiūri, ir kaip tai atrodo palyginti su Lietuvoje siūlomu turiniu. Kokias nuorodas Facebooke numeta jie ir kokias – kolegos iš Lietuvos. Ir šis lyginimas, tiesą sakant, man nepatinka. Tačiau yra labai paprastas ir neskausmingas problemos sprendimas. Užverst laikraštį. Išjungt televizorių. Ir susilaikyt nuo komentaro po beprasmiu straipsniu.
Šitas visuomenę gniuždantis loginis prieštaravimas susikristalizavo šiandien, kai perskaičiau vieną populiaraus Lietuvos blogerio tekstą. Tenai šis (lai lieka neįvardintas) autorius dejavo, kad Lietuvos žiniasklaidą apėmė psichozė dėl vieno (neįvardinto) Lietuvos humoristo savižudybės. Autoriui labai nepatiko, kad visi visur rašė ir skelbė tik apie jį, kad staiga kitos žinios tapo nebesvarbios ir vyko visiems gerai pažįstamas visuotinis gedulas. Rašytojo nuomone, informacijos kiekis apie šį aktorių buvo „nesveikai didelis“. Man be galo keista pasirodė, jog pats apie visą šį reikalą nežinau beveik nieko. Televizoriaus neturiu, bet žiniasklaidą seku gan atidžiai, tad kodėl man nė kiek neužkliuvo ši informacija?.. Kodėl atsitiko taip, kad manęs visai nepiktina„nesveikai didelis informacijos kiekis“?
Atsakymas – nes neskaičiau. Neskaičiau, todėl nežinau. Televizoriaus neturiu, todėl nežiūrėjau. VIS DĖLTO yra viena svarbi detalė. Visa tai rinkausi ne vien todėl, kad šios žinios manęs nedomintų. Aš manau, jog jos yra žalingos mūsų visuomenei. O aš asmeniškai jaučiuosi atsakingas už mūsų visuomenę ir noriu, kad kurtumėm ją geresnę. Dėl šios priežasties sąmoningai nedidinu reitingų visoms bukinančioms TV laidoms ar dėmesio nevertiems straipsniams. Nekomentuoju prastų tekstų, nesiveliu į diskusijas su tinklaraštininkais, kurių skaitomumą šeria žemieji instinktai.
Nors mano įraše labai daug „ne“, visa mano žinutė labai teigiama. Noriu pasakyti tik tiek – skaitytojau, tu esi pats galingiausias turinio formuotojas. Nekaltinkim žiniasklaidos. Nekaltinkim turinio kūrėjų. Jei mums trūksta kokybės – tai tik todėl, kad kreipiame savo dėmesį ne ten, kur reikia. Prancūzai turi savo Le Monde, lenkai Gazeta Wyborcza, o britai The Economist ne todėl, jog ten drastiškai didesnis protingų žmonių nuošimtis. Jie turi gerą žiniasklaidą todėl, kad jų skaitytojai rūpinasi visuomene, ir neatidarinėja akivaizdžiai nesąmoningų nuorodų.
Dažnai skaitau lenkišką laikraštį Gazeta Wyborcza, kur kiekvieną savaitę popieriuje išeina kelių puslapių ilgumo esė įvairiomis temomis. Lietuvoje nerandu atitikmens, tačiau pavydas manęs neima. Iš dalies todėl, jog nesu pavydus žmogus. Tačiau visų pirma todėl, kad Lietuva turi puikiai išvystytus internetinius portalus. Dažnas mūsų to net nenutuokia, nes tiesiog neturi su kuo jų lyginti (interneto dalis anglų kalba yra atskiras fenomenas). Protingi ir kultūringi debatai rimtomis ir svarbiomis Lietuvai temomis įmanomi ir jie vyksta. Suprantu, jog jie nėra skirti visiems. Ir kad ne visiems tai įdomu, juo labiau suprantama. Tačiau pats tokio tinklalapio atidarymas, pats nuorodos paspaudimas gamina vertingą interneto srautą. Interneto srautas yra kaip sraigių gleivė – pirmoji sraigė mina taką ir jai sekasi sunkiai. Antroji sraigė eina pirmosios sraigės nučiuožtu taku, ir prideda dar savo gleivės. Trečioji dar palengvina kelią, ir t. t. Kuo daugiau atidarymų, tuo daugiau apsilankymų tinklalapyje.
Kaip tai susiję su anksčiau minėtu blogerio tekstu? Jis pats kaltas dėl jam nepatinkančio turinio, nes atidarinėja ir komentuoja. Jis tą turinį formuoja. Mano manymu, bene stipriausiai viešąją nuomonę formuoja visa tai, ko neminim. Tyla tam tikromis temomis yra žymiai stipresnė, nei tūkstantis kvailų straipsnių apie nereikšmingus ir kvailinančius įvykius. Štai dar vienas pavyzdys, koks galingas įrankis tas nutylėjimas. Manau, visi sutiks, kad II pasaulinis karas ir su juo atėjęs nacizmas buvo labai svarbūs įvykiai, iš esmės pakeitę kiekvienos Europos valstybės raidą tolesniems dešimtmečiams. Kiek iš mūsų žino, jog Austrija niekada deramai neįvykdė denacifikacijos? Tai išmesta iš kolektyvinės sąmonės, kaltės neliko, gyvenkime toliau… Pavyzdys labai ryškus ir kraštutinis, tačiau labai gerai iliustruoja, ką reiškia tyla, lyginant su polemika.
Apibendrinant – mes turim prastą popierinę žiniasklaidą. Mes turim puikią ir daug žadančią lietuvių kalba interneto sferą. Taip pat turime visuomenę, kurią turėtumėm visi taisyt ir tobulint. Taip pat labai daug gerų pavyzdžių kitose Europos Sąjungos valstybėse. Jei norime neatsilikti nuo jos įvykių ir turėti žiniasklaidą, kuri kokybiškai nušviečia sprendimus, būtina šviesti ir visuomenę. Mūsų rankose yra pats galingiausias žiniasklaidos formavimo įrankis – dėmesys. Mano manymu, tai yra be galo optimistiška žinia. Aš neraginu herostratams tarti „NE“. Siūlau visai su jais nešnekėt. Anei jų neklausyt.
Tomas Marcinkevičius, http://www.pazinkeuropa.lt