Audrius Makauskas. Sąjūdžio programa vis dar neįgyvendinta

Vil­niaus uni­ver­si­te­to lek­to­rius Ro­mas Sa­ka­dols­kis, bu­vęs „Ame­ri­kos bal­so“ lie­tu­viš­kų lai­dų re­dak­ci­jos va­do­vas, įsi­ti­ki­nęs: Są­jū­dis pa­sta­tė na­mą – vals­ty­bę, – bet jo gy­ven­to­jai į po­li­ti­nę bend­ruo­me­nę dar ne­su­si­bū­rė.

Šian­dien su­ėjo 25 me­tai, kai bu­vo įkur­ta Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nė gru­pė. 1988 me­tų bir­že­lio 3-ią­ją 35 moks­lo ir me­no žmo­nės pa­su­ko ke­liu, ku­ris ne­praė­jus nė dve­jiems me­tams at­ve­dė į Lie­tu­vą į ne­prik­lau­so­my­bę. Apie šį ke­lią – kaip jis at­ro­dė iš už At­lan­to van­de­ny­no ir kaip jis at­ro­do iš 25 me­tų pers­pek­ty­vos – LŽ in­ter­viu su tuo­me­ti­niu „Ame­ri­kos bal­so“ ra­di­jo lie­tu­viš­kų lai­dų re­dak­ci­jos va­do­vu Ro­mu Sa­ka­dols­kiu.

Klau­si­mas – ka­da?

– Kaip jus pa­sie­kė ži­nia apie Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės su­si­kū­ri­mą ir ko­kią ži­nu­tę ta­da trans­lia­vo „Ame­ri­kos bal­sas“?

– Pa­lai­kė­me ar­ti­mus ry­šius su Niu­jor­ke vei­ku­siu Lie­tu­vių in­for­ma­ci­jos cen­tru. Bū­tent per ten ke­lia­vo „Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­ka“ ir ki­ti pog­rin­džio lei­di­niai. Iš jų pir­miau­sia te­le­fo­nu ir su­ži­no­jo­me apie Są­jū­džio su­si­kū­ri­mą.

Dir­va tam jau bu­vo par­uoš­ta ir pa­dė­tis ne­be­bu­vo to­kia kaip anks­čiau. Net 1987-ųjų rugp­jū­čio 23-io­sios mi­tin­go prie Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus pa­mink­lo val­džia ne­si­ry­žo iš­vai­ky­ti, ap­si­ri­bo­jo tik pa­smer­ki­mu. Be­je, po mi­nė­to mi­tin­go pir­mą kar­tą su­si­sie­kė­me su se­se­ri­mi Ni­jo­le Sa­dū­nai­te. Pa­me­nu, ta­da rei­kė­jo pa­ti­krin­ti, ar ki­ta­me lai­do ga­le ti­krai Ni­jo­lė. Vi­sa lai­mė, „Ame­ri­kos bal­se“ dir­bo jos gi­mi­nai­tis Li­nas Rim­kus, jis ir at­pa­ži­no sa­vo pus­se­se­rę.

Ku­rian­tis Są­jū­džiui dar ne­ži­no­jo­me, ar jau ga­li­ma apie jį kal­bė­ti kaip apie ju­dė­ji­mą, ku­ris ves Lie­tu­vą į lais­vę. Ta­čiau nu­jau­tė­me, kad ga­li­me pa­si­ti­kė­ti šia or­ga­ni­za­ci­ja. La­bai pa­dė­jo tai, kad ini­cia­ty­vi­nė­je gru­pė­je bu­vo žmo­nių, apie ku­riuos bu­vo­me gir­dė­ję – Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius, Ju­lius Ju­ze­liū­nas, Ar­vy­das Juo­zai­tis, Vy­tau­tas Lands­ber­gis.

Su­pra­to­me, kad vie­ną ar­ba du žmo­nes so­vie­ti­nės struk­tū­ros ga­lė­tų su­ve­džio­ti ar su­lau­žy­ti. Ta­čiau jų vi­sų kar­tu – ne. To­dėl ir ti­kė­jo­me, kad Są­jū­dis nė­ra so­vie­tų kū­ri­nys.

– Ka­da su­pra­to­te, kad Są­jū­dis ga­li bū­ti ta jė­ga, ku­ri at­ves Lie­tu­vą į ne­prik­lau­so­my­bę?

– Man at­ro­do, tai su­pra­tau 1988-ųjų spa­lį, at­vy­kęs į Są­jū­džio stei­gia­mą­jį su­va­žia­vi­mą Vil­niu­je. Ir anks­čiau ga­lė­jai pro­tu su­vok­ti, ko­kie da­ly­kai ga­li įvyk­ti, kai į veik­lą įsi­trau­kė to­kie žmo­nės. Bet at­vy­kęs į su­va­žia­vi­mą ir pa­ma­tęs, ko­kie skir­tin­gi žmo­nės su­ran­da bend­rą na­ra­ty­vą, pa­ti­kė­jau, kad klau­si­mas jau tik toks, ko­kiu ke­liu į tą tiks­lą teks ei­ti. Aiš­ku, su­si­do­ro­ji­mo pa­vo­jus, ypač pra­džio­je, bu­vo di­džiu­lis. To bi­jo­jo­me ir ste­bė­da­mi pa­dė­tį iš Ame­ri­kos.

– O 1988-ųjų bir­že­lį dar ne­ti­kė­jo­te, kad Lie­tu­va bus ne­prik­lau­so­ma?

– Nie­ka­da ne­abe­jo­jau, kad Lie­tu­va at­gaus ne­prik­lau­so­my­bę, tik ne­ži­no­jau, ar to su­lauk­siu. Iš­ei­vi­jo­je daug kas gy­ve­no to­kia nuo­sta­ta, ja gy­ve­nau ir aš. Su­pra­tau, jog ir ma­no dar­bas „Ame­ri­kos bal­se“ nė­ra šiaip sau eta­tas, kad mū­sų už­duo­tis bu­vo šiek tiek pra­ver­ti izo­liuo­tos Lie­tu­vos vi­suo­me­nės lan­gus į pa­sau­lį. Man ne­bu­vo klau­si­mo, ką mes da­ro­me. Ta­čiau ne­bu­vo aiš­ku, kad ne­prik­lau­so­my­bę Lie­tu­va at­gaus jau ar­ti­miau­siu me­tu. Ne­ta­po aiš­ku ir tą bir­že­lį. Ne­bu­vo ži­no­ma, ko­kia kryp­ti­mi bus ei­na­ma. Svars­ty­ta, ko­kio sta­tu­so ga­li pra­šy­ti Lie­tu­va. Ar ji bus kaž­ko­kios nau­jos fe­de­ra­ci­jos da­li­mi, ar bus pa­skelb­ta kaž­ko­kia im­ita­ci­nė vals­ty­bė.

 

Bi­jo­jo­me ne tik to, kad vi­sus ga­li „su­sem­ti“ so­vie­ti­nė val­džia. Bi­jo­jo­me ir to, kad pats ju­dė­ji­mas ga­li pa­suk­ti ne ta link­me. Ta­čiau Są­jū­džio su­va­žia­vi­me per ke­lias die­nas su­vo­kiau, kad taip ne­įvyks. Man ta­po aiš­kūs ke­li da­ly­kai. Pir­ma, kad jiems rei­kė­tų „su­sem­ti“ ne­pap­ras­tai daug žmo­nių. Ir to­kių žmo­nių, apie ku­riuos nie­kad ne­ma­ny­tum, kad juos rei­kė­tų „sem­ti“.

An­tra, kad apie tam ti­krus da­ly­kus dar ne­kal­ba­ma, bet juos jau ga­lė­jai nu­jaus­ti. Už­ku­li­siuo­se te­ko bend­rau­ti su ke­liais žmo­nė­mis, tad pa­sa­kiau žo­dį „ne­prik­lau­so­my­bė“. Tai bu­vo pri­va­tus po­kal­bis, bet ma­čiau, kaip į ma­ne pa­si­žiū­rė­jo: „Ką, tu pro­vo­kuo­ji?“ Ma­čiau, kad jie bi­jo, kol kas jie dar ne­no­rė­jo gar­siai tar­ti to žo­džio. Tie­sa, bu­vo žmo­nių, ku­rie iš tri­bū­nos kal­bė­jo la­bai ra­di­ka­liai. Ki­ti juos til­dė, bet ne dėl to, kad jie ne­su­ti­ko su jų nuo­mo­ne, o to­dėl, jog ma­nė, kad dar ne lai­kas taip kal­bė­ti. Man, at­vy­ku­siam iš Ame­ri­kos, kur bu­vau įpra­tęs kal­bė­ti at­vi­rai, te­ko grei­tai su­sip­ras­ti, ko­kia po­li­ti­nė kal­ba čia vy­rau­ja. Ta­čiau taip pat te­ko su­vok­ti, kad klau­si­mas dėl ne­prik­lau­so­my­bės jau yra tik vie­nas – ka­da?

Už­de­gė ža­lią šviesą

– „Ame­ri­kos bal­so“ ra­di­jas yra JAV fe­de­ra­li­nės vy­riau­sy­bės or­ga­nas. O Mi­chai­las Gor­ba­čio­vas bu­vo tuo­me­ti­nio JAV pre­zi­den­to Geor­ge’o Bus­ho są­jun­gi­nin­kas ir tei­gia­mų per­mai­nų So­vie­tų Są­jun­go­je vil­tis. Są­jū­di­nin­kai, 1989-1990 me­tais ėję į at­vi­rą konf­ron­ta­ci­ją su M.Gor­ba­čio­vu, G.Bus­hui tur­būt ne­la­bai pa­ti­ko?

– Tur­būt tei­sin­ga bū­tų pa­sa­ky­ti, kad Bal­tų­jų rū­mų ir Vals­ty­bės de­par­ta­men­to ko­ri­do­riuo­se – sep­tin­ta­me aukš­te, kur pri­ima­mi spren­di­mai, į Lie­tu­vos sie­kius bu­vo žiū­ri­ma la­bai įvai­riai. JAV yra di­de­lė vals­ty­bė. Ne vi­si vi­są lai­ką dai­nuo­ja vie­ną dai­ną. Ne­svar­bu, kas pa­ti­ko ar­ba ne­pa­ti­ko G.Bus­hui, jo ad­mi­nis­tra­ci­ja yra apa­ra­tas, ku­ris gi­na Ame­ri­kos in­te­re­sus taip, kaip tai su­pran­ta to apa­ra­to na­riai. Kai ku­rie jų Są­jū­džio at­žvil­giu bu­vo nu­si­tei­kę skep­tiš­kai, ki­ti jį ver­ti­no la­bai tei­gia­mai.

– O sa­vo dar­be nie­ka­da ne­pa­ty­rė­te spau­di­mo, kad apie Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės sie­kius kal­bė­tu­mė­te at­sar­giau, kad ne­už­rūs­tin­tu­mė­te M.Gor­ba­čio­vo?

– Ne. Ma­no vir­ši­nin­kas bu­vo toks Wil­lia­mas Hil­las, Eu­ro­pos sky­riaus, ku­riam pri­klau­sė lie­tu­vių re­dak­ci­ja, va­do­vas. Prieš tai jis ėjo aukš­tas par­ei­gas JAV am­ba­sa­do­je Mask­vo­je, nes pa­gal ga­lio­ju­sią tvar­ką dip­lo­ma­tus ro­ta­ci­ne tvar­ka kar­tais skir­da­vo dirb­ti į „Ame­ri­kos bal­są“.

W.Hil­las, kaip ti­kras dip­lo­ma­tas, vi­sa­da vil­kė­da­vo tam­sią ei­lu­tę, jo ba­tai bliz­gė­da­vo tar­si ka­riuo­me­nė­je, ry­šė­da­vo ele­gan­tiš­ką kak­la­raiš­tį. Ta­čiau vie­ną šeš­ta­die­nio ry­tą jis pas ma­ne užė­jo mū­vė­da­mas džin­sus ir ap­sia­vęs ge­ro­kai aps­par­dy­tais au­li­niais ba­tais. Su­si­kė­lęs ko­jas ant sta­liu­ko jis pa­klau­sė: „Kaip se­ka­si re­vo­liu­ci­ja?“ Mud­vie­jų po­kal­bis tru­ko de­šimt mi­nu­čių. Pa­bai­go­je jis man pa­sa­kė: „Ži­nau, ką jūs da­rot. Tik ne­pa­miršk: vi­sa at­sa­ko­my­bė ten­ka tau.“

Ma­nau, mums pa­si­se­kė. Jis pui­kiai su­pra­to, kas ir ko­dėl vy­ko bei kuo vi­sa tai ga­lė­jo baig­tis. Ta­čiau mums jis už­de­gė ža­lią švie­są. Gal­būt jei bū­tu­me pri­klau­sę So­vie­tų Są­jun­gos sky­riui, kaip kad ukrai­nie­čių re­dak­ci­ja, to sky­riaus va­do­vy­bės po­žiū­ris į mus bū­tų bu­vęs vi­siš­kai ki­toks.

„Ra­di­ka­lai“, ne karjeristai

– Nuo 1988-ųjų ne­ma­žai są­jū­di­nin­kų at­vyk­da­vo į JAV. Ko­kį įspū­dį jums da­rė tie žmo­nės?

– La­bai įvai­rų. Vie­ni tu­rė­jo to­kį ko­mu­nis­ti­nį fa­sa­dą: kal­bė­jo so­vie­ti­nė­mis kli­šė­mis, ma­nė, kad vyk­do „pe­res­troi­ką“, – to­kie bu­vo ma­žiau­siai įdo­mūs. Bu­vo ir ki­to­kių. 1988-ųjų rug­sė­jį į JAV at­vy­kęs Si­gi­tas Ge­da pra­bi­lo žo­džiais, kad Są­jū­dis yra pro­ga žmo­nėms ap­si­va­ly­ti. Stip­ru! Pri­si­me­nu šią min­tį iki šiol – jis kal­bė­jo ir apie pa­pras­tą žmo­gų, ir apie žmo­gų, ku­ris yra no­menk­la­tū­ro­je, gal net apie to­kį, ku­ris dir­ba rep­re­si­nė­se struk­tū­ro­se. S.Ge­dos žo­džiai pa­da­rė įspū­dį.

Šiaip sa­ky­čiau, kad žmo­nės, ku­rie lan­kė­si JAV, gal­būt dar ne­la­bai orien­ta­vo­si Va­ka­rų pa­sau­ly­je, bet jie tu­rė­jo ką pa­sa­ky­ti. Są­jū­dy­je iš­ryš­kė­jo lie­tu­vių mar­gu­mas. Ne vi­si jie bu­vo lais­vės šauk­liai, bet vi­si bu­vo tos vi­suo­me­nės at­sto­vai. Su­vo­kiau, kad dau­gu­ma jų ga­lė­tų su­si­kur­ti gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je. Jie ne­bu­vo kaž­ko­kie ne­pri­tam­pan­tys keis­tuo­liai, mar­gi­na­lai, jie bu­vo nor­ma­lūs žmo­nės. Dėl to Ame­ri­kos lie­tu­viai su­si­da­rė įspū­dį, kad Są­jū­dis yra ki­toks, kad tai nė­ra di­si­den­ti­nis ju­dė­ji­mas. Ži­no­ma, di­si­den­tų nu­ver­tin­ti jo­kiu bū­du ne­no­riu – jie bu­vo pa­vers­ti mar­gi­na­lais ne dėl sa­vo as­me­ny­bės bruo­žų, o dėl pa­dė­ties so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je.

– Ta­čiau žiū­rint į Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­rių są­ra­šą aki­vaiz­dus vie­nas įdo­mus da­ly­kas. At­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, kul­tū­ros žmo­nės – S.Ge­da, J.Mar­cin­ke­vi­čius ir ki­ti – ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je li­ko la­bai ger­bia­mi. O tie, ku­rie li­ko po­li­ti­ko­je, vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me, tam ti­kra pra­sme bu­vo mar­gi­na­li­zuo­ti. Są­jū­dį kū­rę žmo­nės nu­tie­sė ke­lią į ne­prik­lau­so­my­bę, da­bar kar­tais jie lai­ko­mi ra­di­ka­lais.

– Jie ir ta­da bu­vo ra­di­ka­lai. (Juo­kia­si.) Rei­kia su­vok­ti, kad jie ne­bu­vo kaž­ko­kio po­li­ti­nio ar kul­tū­ri­nio eli­to at­sto­vai. Jie bu­vo la­bai mar­gi, kai kas gal pa­sa­ky­tų – at­si­tik­ti­niai. To­je vie­to­je ga­lė­jo at­si­ras­ti jie, ga­lė­jo bū­ti ir kas nors ki­tas. Ta­čiau Lie­tu­vai pa­si­se­kė, kad at­si­ra­do bū­tent jie. Ne­bu­vo taip, kad jie da­rė kar­je­rą ir pa­sie­kę jos vir­šū­nę at­si­ra­do Są­jū­dy­je. Prieš at­si­dur­da­mi ja­me šie žmo­nės da­ly­va­vo įvai­riuo­se ne­for­ma­liuo­se tink­luo­se, ypač jau­nie­ji „ra­di­ka­lai“: Ar­vy­das Juo­zai­tis, Ar­tū­ras Sku­čas, Gin­ta­ras Son­gai­la, Zig­mas Vaiš­vi­la, kai ku­rie ki­ti. Jie at­ėjo iš la­bai mar­gų lais­vų erd­vių, eg­zis­ta­vu­sių vi­so­je Lie­tu­vo­je.

– Ta­čiau vi­si tie Są­jū­džio pir­mei­viai da­bar nu­stum­ti, o val­džio­je at­si­ra­do dau­giau žmo­nių, ku­rių po­li­ti­nė kar­je­ra pra­si­dė­jo kom­jau­ni­me. Ar tai tam ti­kra pra­sme ne­ro­do, kad pri­nci­pai, ku­riais va­do­vau­ja­si šian­die­ni­nė Lie­tu­vos vals­ty­bė, yra ki­to­kie nei tie, ku­riuos ban­dė įtvir­tin­ti Są­jū­dis?

– Tai­syk­lės pa­si­kei­tė. Rei­kia su­pras­ti, kad Są­jū­džio tiks­las ne­bu­vo pa­keis­ti val­džią. Tai bu­vo tik is­to­ri­jos pra­džia, o ne jos kul­mi­na­ci­ja. De­ja, dau­ge­liui są­jū­di­nin­kų gal­būt at­ro­dė, kad vals­ty­bės at­kū­ri­mas yra ga­lu­ti­nė sto­te­lė. Be­je, taip tuo­met at­ro­dė ir man. O iš ti­krų­jų tai bu­vo tik kryp­ties pa­kei­ti­mas. At­ėjus Ko­vo 11-ajai dar­bas ne­bu­vo baig­tas, jis bu­vo pra­de­da­mas.

Dau­ge­lis Są­jū­dy­je ma­nė, kad vien at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę pa­dė­tis pa­si­keis ra­di­ka­liai. O ji ra­di­ka­liai ne­pa­si­kei­tė. Ne­pa­si­kei­tė net po 1991-ųjų sau­sio įvy­kių. Nes vals­ty­bė – ne tik te­ri­to­ri­ja, tai ir pi­lie­čių sam­bū­vis. O ne­tru­kus Lie­tu­vos pi­lie­čiai pra­dė­jo bal­suo­ti ko­jo­mis, ma­siš­kai pa­lik­ti sa­vo ša­lį.

Juk Są­jū­dis pa­skel­bė prog­ra­mą, ku­ri ne­įgy­ven­din­ta iki šiol. Ga­lė­tu­me ją pers­kai­ty­ti iš nau­jo ir sėk­min­gai ja va­do­vau­tis. To­je prog­ra­mo­je bu­vo aiš­kiai „su­kal­ti“ tam ti­kri pri­nci­pai, nes bu­vo aiš­kiai su­vo­kia­ma, kas yra žmo­gus.

Me­ta­fo­riš­kai ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad Są­jū­dis pa­sta­tė na­mą, su­tei­kė tau­tai ga­li­my­bę tu­rė­ti pa­sto­gę. Tai yra mil­ži­niš­kas dar­bas, ir nie­kas ne­ga­li jo pa­neig­ti. Ta­čiau po­li­ti­nė bend­ruo­me­nė, ku­ri ta­me na­me ge­bė­tų sa­va­ran­kiš­kai tvar­ky­tis, vis dar ne­su­kur­ta.

Audrius Makauskas, lzinios.lt