Nuo XIII–XIV a. iki 1795 m. Smalėnų kaimas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Jis įsikūręs prie Seivos upės (Juodosios Ančios aukštupio), 8 km į pietus nuo Punsko. Vietovė vardą gavo nuo „smalos varytojų“, kurie čia gyveno ir dirbo. Jie rinkdavo nuo spygliuočių medžių sakus ir juos virdavo. Taip gaudavo degutą, kurį mūsų krašto lietuviai vadindavo „smala“.
Nuo senovės laikų Smalėnuose yra nedidelė, bet aukšta kalva – turbūt piliakalnis. Kai kurie istorikai juos bando sutapatinti su „Juodaisiais Vygriais“, kuriems pradžią davė iš Vygrių atkelti gyventojai.
Yra žinoma, kad 1642 m. Smalėnuose buvo 16 valakų žemės ir 36 namai. 1746 m. Smalėnų palivarką valdė Tadas Kotarskis. Smalėniškiai gyveno vargingai: menkai apdirbdavo nederlingus (smėlėtus) laukus, gyveno mažuose nameliuose su daržais.
XVIII a. iš Čekijos atsikėlė Habermanų šeima ir iš Kotarskių nusipirko Šeipiškę ir Smalėnus drauge su kitomis žemėmis. Palivarko vietoje jie įkūrė didelį Smalėnų kaimą. Habermanai norėjo Smalėnus padaryti pramonės centru, kurti miestelį, todėl pasikvietė kolonistų amatininkų iš Mozūrijos ir žydų. Ateiviams tuoj pat įkūrė maldos namus.
Po kažkiek laiko Habermanas įsteigė gelumbės (gelumbė – švelnus, veltas, apystoris vilnonis audinys) fabriką. Gamyba nepavyko, ir fabriką turėjo uždaryti. Jo pastatus 1839 m. pavertė mūrine gotikos stiliaus bažnyčia bei vienuolynu. Iki tol Smalėnų apylinkės katalikai meldėsi Punske, Kolietnyke, Krasnapolyje ir Seinuose. Dėl Smalėnų bažnyčios labiausiai nerimavo Kolietnyko kunigai. Jie bijojo, kad jų bažnyčioje pastebimai sumažės žmonių. Kitokį argumentą iškėlė kunigas iš Seinų teigdamas, kad pamaldos Smalėnų bažnyčioje nebus laikomos taip tvarkingai ir pagarbiai, kaip daroma Seinų katedroje.
Habermanas įkūrė dar 6 naujus kaimus. Dabar kilo klausimas, kuriai parapijai jie turėtų priklausyti. Po ilgų derybų vyskupijos generalinė konsistorija nusprendė leisti Smalėnų bažnyčioje laikyti pamaldas, bet su sąlyga, kad fundatorius parūpins vyriausybės leidimą statybai, nustatys konkrečią sumą kunigui išlaikyti ir naujai įkurtus kaimus paskirs Krasnapoliui.
Aptariamas laikotarpis buvo labai nepalankus Bažnyčiai. Caro valdoma Rusija stengėsi palenkti ir išnaudoti dvasininkus rusifikacijos tikslams. Habermanas žinojo, kad nebus lengva gauti leidimą statybai, juolab kad ji buvo jau beveik baigiama. Kita vertus, vyskupija neleis laikyti pamaldų, kol nebus sutvarkyti statybos reikalai.
Pagaliau visos kliūtys buvo įveiktos ir Smalėnus papuošė bažnyčia. Ji 26 m ilgio, padalyta į pagrindinę ir dvi šonines navas, stačiakampio formos, kurio trumpesnis šonas 12 m (bažnytėlės plotis). Viduryje aukščiausiojoje vietoje yra 9 m, o iškeltas virš dvišlaičio stogo bokštas – 14 m. Bažnytėlė gan originali, bet nestilinga. Smailių arkų durys ir langai galėtų priminti gotiką, bet visa kita nesiderina. Smailūs siauri įsieniai galiniame fasade ir daugelio kryžmų ornamentai sienose tarp langų – tai pigus paviršiaus dekoravimas. Stogo priekyje yra asketiškas kryžius, o jo gale barokiškas apskritas bokštelis su šešiomis atviromis angomis. Bokštelis turi svogūninį šalmą su kryželiu. Prie bažnyčios yra prigludę dviejų aukštų vienuolyno namai. Šventorius aptvertas akmenine siena. Vartai dideli, su arka ir šoniniais varteliais.
Kai Smalėnuose pradėjo veikti bažnyčia, Habermanas dar galvojo apie patarnavimą ir nežinojo, kaip išspręsti šį reikalą. Iš pradžių norėjo turėti kunigą, kuris galėtų retkarčiais čia atvažinėti ir laikyti šv. Mišias panašiai, kaip atvažinėdavo evangelikų pastorius. Vėliau 1838 m. kovo mėn. laiške vyskupui fundatorius pasiūlė, kad kunigą įkurdins Šipliškėse ir užtikrins jam išlaikymą. Pagaliau apgalvojęs dar kartą savo planus, Habermanas Seinų vyskupui Pavelui Strašinskiui (Paweł Straszyński) pasiūlė pasikviesti į Smalėnus vienuolius reformatus. Tokiu būdu dar kartą bandė sustiprinti Smalėnų reikšmę, juolab kad kaimo, kaip pramonės centro, planai žlugo.
1839 m. iš Suvalkų gubernijos atėjo atsakymas, kad caras Mikalojus I duoda reikalingą leidimą. Sužinoję apie tai, reformatai išsiuntė į Smalėnus du kunigus ir vieną brolį, kurie čia atvyko 1839 m. lapkričio 17 d. Nuo to laiko Smalėnuose jau be pertraukos buvo laikomos šv. Mišios.
(Bus daugiau)
M. Malinauskienė, punskas.pl