Apie gimtuosius Navinykus pasakoja Eugenija Buračiauskaitė-Polionienė
Labai labai gaila, kad uždaryta tokia puiki lietuviška mokykla Navinykuose, kur vyravo tautiškumas ir patriotiškumas. Apgailėtini atrodo mokyklų pastatai ir Vaitakiemyje, ir Pristavonyse, kur anksčiau skleidėsi lietuviškumas. Man mokykla visada buvo šventas dalykas. Vaikystėje neturėjau tokių galimybių, kaip dabar anūkai ir jų bendraamžiai turi: nuveža, parveža, moko ne tik per pamokas, bet ir papildomų dalykų: nuostabaus audimo, šokių, dainų. Man reikėdavo nukulniuoti nemažą kelio gabalą ir rudens purvą bei žiemos sniegą perbristi, kad pasiekčiau mokyklą.
Mano vaikystės mokykla Navinykuose buvo keliose trobose. Eidavom iš vienų namų į kitus. Klasės tada buvo pas Milončius. Kiti eidavo į kitas klases, kurios buvo dar pas dvejus Sendus (vieni šalia dabartinės Navinykų mokyklos, kiti – kitapus kelio).
Navinykuose 1954–1959 metais mokytoja dirbo mūsų (Navinykų) kaimo jauna mergina Aldona Pečiulytė, vėliau ištekėjusi už Juozo Leončiko. Apie Aldutę sakėme nuostabiausius žodžius. Ji ir graži visad buvo, ir be galo maloni. Iki dabar ją prisimename kaip nuostabiai gražią ir gerą mokytoją. Gyvendama (nuomodama kambarėlį) Milončių Jono namuose, ji po pamokų ėmėsi saviveiklos – subūrė jaunimą, statė vaidinimus, mokė šokių ir dainų. Susibūrė ansamblis. Tautinius drabužius skolino iš Punsko kultūros namų. Nuotraukose ir mūsų, dalyvių, atmintyje išliko tų jaunystės laimingų ir gražių metų akimirkos… Nuotraukose matyti sodelyje pas Milončius aštuonios merginos tautiniais drabužiais (1957 metais). Dalyvavo jaunimas ne vien iš Navinykų, bet dar ir Agurkių, kitų kaimų.
1957 m. Navinykuose jaunimo paruoštas vaidinimas „Jūratė ir Kastytis“
Be dainavimo, šokių pamokų, dar ir vaidinom per mokyklos eglutę, taip pat pasirodydavom pas ūkininkus kluonuose. Puikiai pavyko suvaidinti Krėvės „Žentą“, „Tadą Blindą“, „Jūratę, marių karalienę“. Pradėdavom žiemą. O ankstų pavasarį, kol dar nebuvo šalinėje kraunamas šienas, jaunimas neraginamas sutvarkydavo kluoną pasirodymui. Apkaišiodavom berželių šakom, sustatydavom suolus. Žiūrovų prieidavo galybė, kad net netilpdavo. Netgi šalinėse viršuje „ant palundų“ susispiesdavo ir žiūrėdavo spektaklių, šokių, klausėsi dainų. Pasirodėme savam kaime Milončių kluone, ne sykį Radžiūčiuose ir kitur. Arkliais pakinkytais vežimais buvom nuvažiavę ir į Gibus su koncertu. Po vaidinimo būtinai buvo ruošiami ir šokiai. Ne vienų šokių metu mane šokdino gretimo kaimo berniokas Jonas Palionis, kuris ir tapo vyru. Užauginome dvi dukras ir du sūnus.
Su Aldute Pečiulyte-Leončikiene saviveikloje dalyvavome, kol ji mokytojavo nuo 1954 m. rugsėjo 1 d. iki 1959 m. atostogų. Ji 1955 metais pradėjo darbą su suaugusiu jaunimu. Repetavom pas Milončius ar kieme, ar troboje.
Aš labai gerbiu artimą žmogų, savus giminaičius, džiugina anūkai ir proanūkiai. Norėčiau, kad šeima, ateinančios kartos nesulenkėtų. Mūsų giminės šaknys Lietuvoje. Norėčiau, kad vaikai ir anūkai žinotų senelių ir prosenelių vardus ir pavardes. Mano, Eugenijos Buračiauskaitės-Polionienės, tėvai: Rožė Sendaitė-Buračiauskienė iš Navinykų ir Juozas Buračiauskas iš Klevų. Tėvukas atėjo į žentus pas Sendus (iš Klevų į Navinykus). Motinos Rožės tėvai: Jokūbas Senda iš Navinykų ir Ieva Valentukonytė iš Galinių (Lietuvoje, prie sienos). Tėvuko Juozo Buračiausko tėvai: Adomas Buračiauskas iš Klevų ir Ieva Misiukonytė iš Klevų. (Rožės ir Juozo Buračiauskų vaikai: Onutė (vyriausioji, mirė sulaukus pusantrų metukų), Magdalena, Jonas, Eugenija, Vitalius, Juozas. Tarp gyvųjų jau tik dvi seserys. – G. P.)
Nuoširdžiai dėkoju už pasakojimus ir paskolintas nuotraukas.
G. Pakutkienė, punskas.pl