Pagonys lietuviai savo mirusius artimuosius degindavo, o vėliau laidojo miškuose ir laukuose. Jie tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Mirusiojo vėlės atsiskyrimas nuo kūno nereiškė, kad nutrūksta jo ryšiai su gyvaisiais. Nemirtinga siela po mirties persikeldavo į kitus gyvus kūnus: medžius, paukščius. Iki XX amžiaus kapinėse nebuvo kertami medžiai, nes buvo manoma, kad medžiais ir kapinių žole teka mirusiųjų kraujas. Lietuviai, priėmę krikštą, savo papročius išlaikė dar ilgą laiką.
Katalikų bažnyčia daug dėmesio skyrė laidojimo vietoms. Ypač tai išryškėjo nuo XIII a. Vyskupų sinodai formulavo vis naujus nuostatus, reguliuojančius tvarką kapinėse. 1233 ir 1248 m. sinodai nutarė ekskomunikuoti tuos, kurie išniekins kapinių teritoriją. 1512 m. Gniezno sinodas įsakė visas kapines aptverti. 1630 m. įsikūrė speciali Šv. Juozapo iš Arimatėjos brolija, skatinanti laidoti kapinėse prie bažnyčios. Tiems, kurie laidojo ne prie bažnyčios, buvo skiriama bauda – per 3 mėnesius buvo draudžiama įeiti į bažnyčią. Kai tai nepadėjo, 1752 m. vyskupas Tiškevičius laidojantiems prie bažnyčios skyrė 14 dienų atlaidų. 1643 m. Plocko sinodas mokė žmones einant pro kapines melstis už ten palaidotus. 1568 m. Vloclaveko sinodas uždraudė kapinėse ganyti gyvulius. 1762 m. Kijevo sinodas uždraudė kapinėse džiovinti baltinius ir rengti turgus.
Sinodai tvarkė ir dvasininkų elgesį. 1641 m. Pšemislio sinodas įsakė neturtinguosius mirusius laidoti klebono arba bažnyčios iždo sąskaita, o 1745 m. Kulmo (lenk. Chełmno) sinodas nutarė kunigus, atsisakiusius laidoti mirusįjį dėl pinigų stokos, sunkiai bausti. Pamažu ir ilgai keitėsi žmonių galvosena, tradicijos, pažiūros. Praėjo keletas šimtmečių, kol žmonės įprato laidoti prie bažnyčios steigiamose kapinėse.
Punsko parapijoje pirmosios katalikų kapinės atsirado 1597 m., steigiant parapiją. Vieta kapinėms buvo renkama prie bažnyčios, arba bažnyčia statoma jau veikiančiose kapinėse. Punske išlikusiuose dokumentuose pirmą kartą kapinės minimos 1740 m. inventoriuje. Čia parašyta, kad aplink bažnyčią esančios kapinės yra aptvertos mediniais rąstais. Galima spėti, kad šiose kapinėse buvo laidojami Punsko gyventojai, nes vėlyvesniuose dokumentuose yra liudijimų, jog parapijoje buvę gausu kaimo kapinaičių, kuriose buvo laidojami kaimiečiai.
1777 m. dokumente rašoma, kad Punsko bažnyčia ir kapinėmis rūpinasi Mockavos dvaras. Jis prižiūri, kad žydai per arti kapinių tvoros nestatytų namų, kad nebūtų čia steigiama jokia alkoholio varykla.
Nuo XVIII a. pabaigos bažnyčios šventoriuje buvo galima laidoti tik dvasininkus. Tada toliau nuo bažnyčios buvo įsteigtos atskiros kapinės (prie dabartinių kultūros namų).
1814–1829 m. mirusiųjų knygose jau neminima bažnytinių kapinių. 1881 m. po antrosios medinės bažnyčios gaisro kapinių vietoje vyko dabartinės bažnyčios statyba. Kaip teigia Jotvingių ir prūsų gyvenvietės įkūrėjas Petras Lukoševičius, dabartinė bažnyčia buvo statoma senoje jotvingių alkavietėje. 1/3 alkakalnio buvo nukasta. Bekasant rasta, tarp kitko, 2 m ilgio kardas ir šalia 3,85 m ilgio griaučiai. Šis faktas yra tarytum įrodymas, kad mūsų žemėse senais laikais gyveno legendose minimi milžinai… Kunigas Jonkaitis atidavė kardą ūkininkams, kad nusikaltų sau noragus ar kitus darbo įrankius, o griaučiai po nakties dingo.
Aptvertas šventorius – tai pirmosios bažnytinės kapinės, kuriose apie 200 metų buvo laidojami punskiečiai. Kapinės buvo ir už dabartinio šventoriaus ribų. Statant tualetus iškasti žmonių kaulai.
Senąsias parapijos kapines mini kun. Benedykt Bieniaszewicz 1820 m. (tai seniausias išlikęs dokumentas). Jis rašo, kad parapijos kapinės tašytomis sijomis aptvertos ir reikia jas taisyti. Tada parapijiečiai pastatė mūrinę (akmenų su samanomis) tvorą.
Kapinių teritorija užima daugiau kaip 1 ha plotą ir yra daugiakampė. Rytinė kapinių dalis senesnė. Joje stovi koplyčia. Laikui bėgant kapinės pasirodė per mažos ir prie jų priskirta nauja vakarinė dalis. Ji yra penkiakampė ir buvo aptverta kitokia tvora. Čia akmenys buvo jungiami ne samanomis, o kalkėmis.
Koplyčios fundatorius buvo maršalka Ciemnołoński. Jis koplyčią pastatė XIX a. pradžioje savo mirusios žmonos kapo vietoje. Pastatas iš plytų, tinkuotas. Spėjama, kad fundatoriui esant gyvam koplyčia buvo jo šeimos laidojimo vieta. Žinoma, kad jos rūsyje palaidoti Mockavos ekonomijos komisaro sūnus Józef Kłopotowski, miręs 1814 m., 1815 m. mirusi Anna Narbutowa – Kurlandijos kariuomenės leitenanto našlė, kunigas Bieniaszewicz. Čia palaidotas ir klebonas Kazimieras Jonkaitis (1835–1881). Kaip anksčiau minėjau, tai jis 1879 m. pradėjo statyti dabartinę mūsų bažnyčią. Jis ruošė medžiagas, vadovavo darbui. Jis įmūrijo bažnyčios kertinį akmenį. Deja, nesulaukė šventovės konsekracijos, nes būdamas 46 metų staiga mirė.
Dabar senųjų kapinių koplyčios grindys išlietos cementu. Prie pietos ant grindų yra K. Jonkaičiui skirta atminimo lenta. Daugiau jokių laidojimo pėdsakų nėra.
1920 m. lapkričio 20 d. senosiose kapinėse lenkų sušaudytas savanoris ir šaulys, veikęs Lietuvos naudai, Jonas Murauskas iš Vaitakiemio. Tada jam buvo 25 metai. Petronelė Durtonaitė-Jakimavičienė, kuri anksčiau gyveno šalia kapinių, žinojo, kur šis savanoris palaidotas. Jai vietą parodė jos tėvai, kurių netoli palaidoti buvo giminaičiai. Ta vieta apibrėžta taip: 7 m žiūrint nuo koplyčios į bažnyčią ir 2 m statmenai į Ožkinių pusę.
Punsko senosios kapinės neveikia jau apie 100 metų. Čia ilsisi apie 25 000 mūsų protėvių. Išliko vos 5 antkapiai. Du iš jų su lenkiškais įrašais. Dar 1992 m. buvo du antkapiai su lietuviškais įrašais. Dabar jie J. Vainos muziejuje. 1970 m. kun. I. Dzermeikos rūpesčiu koplyčia buvo suremontuota ir visas kapinių plotas apsodintas topoliais. Juos reikėjo iškirsti, nes paseno ir teršė aplinką.
Įėjimą į kapines puošia paminklinis akmuo su dvikalbiu įrašu. Šį akmenį padovanojo Petras Kliučinskas iš Punsko. J. Gasparavičius akmenį graviravo ir iškalė raides. Kryžių nukalė Antanas Petruškevičius iš Vaitakiemio, o pagrindą išliejo Jurgis Valinčius, talkinamas Jono Vaičiulio.
Kazimieras Senda iš Pristavonių, prieš iškeliaudamas į Kanadą, savo pastangomis pastatė senosiose kapinėse kryžiastulpį. Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti 2009 metais čia buvo pastatytas aukštas medinis kryžius, kurį atliko mūsų krašto skulptorius Zenonas Knyza iš Vidugirių Būdos. Ąžuolas kryžiui buvo parvežtas iš Lietuvos, iš Punios apylinkių.
Kapines prižiūri ir tvarką jose palaiko Punsko valsčiaus savivaldybė. Šiemet lapkričio 2-ąją, mirusiųjų minėjimo dieną, vikaro Mariaus Talučio iniciatyva Punsko senųjų kapinių koplyčioje prie K. Jonkaičio atminimo lentos buvo giedama sekvencija „Rūsčią dieną“ ir sukalbėta malda „Viešpaties Angelas“.
M. Malinauskienė, punskas.pl
Šaltiniai
„Aušra“ 1994 m., 20 nr., Adam Piotr Sitarski, 4–6 psl.
„Aušra“ 1994 m., 22 nr., Adam Piotr Sitarski, 16–20 psl.
Jono Vaičiulio ir Petro Lukoševičiaus pateikta informacija
Punskas.pl / Jonui Murauskui atminti
Suvalkų valstybineme archyve yra išlikę mirimo aktų nuorašiai bylojantys, kad Punsko kapinėse (kur dabar stovi bažnyčia) buvo laidojami žmonės XVIII a. pabaigoje: 1799 m. Jeva Žebrauskienė iš Eglinės („pochowana przy kościele“), 1799.09.13 d. (miręs to pačio mėnasio 11 d.) 78 m. Jurgis Klimavičius iš Paliūnų („pochowany przy kościele Puńskim“), o 1805.01.10 d. 76 m. Katrė Klimavičienė iš Paliūnų to kaimo kapinaitėse („pogrzebiona na Mogilkach przy tejże wsi“). 1822.08.12 d.ūkininkas Vavžincas Zdanys iš Mockavos Navininkų palaidotas Punsko parapijos kapinėse („pogrzebiony na Cmentarzu parafialnym“). 1845.07.01 d. 2 m. Jurgis Budzeika iš Užujuodelės palaidotas Šlynakiemio kapinaitėse (aktas surašytas to pačio mėnasi 31 d.). Kodėl vienus laidojo Punske, o kitus kaimo kapinaitėse neteko man sužinoti. Klebonas Benediktas Beniaševičius (Benedykt Beniaszewicz) Punske gyveno 1820.03.18 – 1829? m. (tų metų mirimo aktų nerasta).
Šaltiniai: Archywum Państwowe w Suwalkach. Sygn.akt Nr 162
„Suvalkietis“ Nr. 56 ir 66