(Tęsinys)
Pirmos lietuviškos pamaldos kunigaikštienės bažnytėlėje Moniuškos gatvėje (tarp Maršalkovskos ir Krakovskie Pšedmiescie) vyko 10 valandą. Šventovė buvo pilnutėlė žmonių. Suėjo ir lietuviai, ir lenkai, visi buvo pasiilgę šios gražiosios bažnytėlės, mažai kam rūpėjo, ar pamaldos bus lietuviškos, ar lenkiškos. Žmonių sugužėjo kaip amaro.
Į iškilmes buvo pakviesta ir Radvilienė.
„Apie dešimtą valandą ir aš ateinu, – prisimena kun. A. Petrauskas. – Žiūriu – iš kitos pusės, nuo šv. Kryžiaus bažnyčios ateina ir mūsų geradarė. Eina smarkiu žingsniu, kaip visados. Duryse pasitinkame ją aš ir daugybė žmonių. Pasisveikina ir eidama į vidų, kažkaip pastebi koridoriuje vieną ponią, kurią užkalbina. Stačiai klausia (nežinau, kodėl šią, o ne kitas, kurių tiek daug buvo): – „Ar tamsta lietuvė? – Anoji sako: – Ne. Esu lenkė. – „Lenkė? Lenkė, tamsta?“ – vis aukštyn keldama balsą užsipuolė kunigaikštienė. – „Jei lenkė, prašau išeit lauk iš čia. Čia lietuvių pamaldos, lenkams čionai nėra vietos. Eikite sau į lenkiškas bažnyčias!“
Petrauskas išsigando, ar ji nepradės kamantinėti visų paeiliui, nes gali kilti koks skandalas, kuris lietuviams labai nepageidaujamas. Kunigaikštienė kitų nekamantinėjo, tik užsispyrė, kad šioji išeitų. Šis incidentas visiems sugadino ūpą. Kunigui buvo labai nemalonu, nes net ir palankių lietuviams lenkų akyse jie galėjo atrodyti kaip nepagydomi šovinistai. Katalikų bažnyčiose tokių dalykų neturėtų būti. Kunigaikštienė užėmė jai paruoštą vietą dešinėje bažnyčios pusėje. Po šv. Mišių Petrauskas pasakė lietuvišką pamokslą. Ponia kunigaikštienė išklausė tik Evangelijos. Pamokslo metu išėjo. Žmonės buvo be galo susigraudinę. Džiaugsmas viešpatavo kiekvieno čia atėjusio žmogaus širdy. Giedota taip, kad net visa gatvė skambėjo.
Keletą dienų po iškilmių kunigaikštienė pasikvietė A. Petrauską su kitais pietų. Ji išreiškė savo pasitenkinimą, kad galėjo padaryti lenkams nemalonumo, atiduodama aristokratų bažnytėlę lietuviams, prasto luomo žmonėms. Papasakojo, kad ji savo lėšomis Varšuvoje išlaiko neturtingų mergaičių įstaigą, paklausė, ar lietuviai neturi panašių bėdų Varšuvoje, nes ji būtų linkusi jiems padėti. Petrauskas papasakojo apie mokyklas Lietuvoje, kurios buvo labai skurdžios. Per pietus lietuviai arčiau susipažino su kunigaikštiene, o ji turėjo galimybę įsigilinti į Lietuvos reikalus.
Po kiek laiko pas kunigaikštienę lankėsi kun. Gustaitis, Marijampolės lietuvių mergaičių progimnazijos direktorius. Radvilienė jį labai maloniai priėmė ir gausiai apdovanojo. Kunigas Petrauskas pas ją nusivedė ir kun. K. Olšauską, kuris rinko aukas Kauno „Saulės“ mokytojų seminarijai. Kunigaikštienė jį ir kitus lietuvius, kurie ieškojo paramos, gausiai apdovanojo. Ilgainiui lietuviai įsigijo kunigaikštienės pasitikėjimą. Ji lietuvių reikalams pasidarė labai dosni. Šelpė ir Varšuvoje studijuojančius lietuvius studentus.
Kun. A. Petrauskas savo atsiminimuose rašo: „Negaliu dabar tikrai pasakyti, kiek laiko prabėgo po tų iškilmių, užeinu kartą pas kunigaikštienę. Man jau buvo ir iš galvos išėjęs kunigaikštienės incidentas su lenke ponia per mūsų viešąsias pamaldas. Kunigaikštienei tačiau, matyti, tas dalykas giliai įkrito į atmintį. Ji man dabar sako: – „Prašau kunigą kapelioną lenkų neįsileisti į bažnyčią visiškai. Tegul jie eina į savo bažnyčias. Turi jų čionai ganėtinai!“
Aš buvau bepradedąs kiek-ne-kiek užtarinėti lenkus, teisindamas tuo, kad čia pats Varšuvos centras, bažnyčios viena nuo kitos gana atokiai… – „Prašau kunigą kapelioną neteisinti. Lenkų man nereikia!“ – griežtai atkirto kunigaikštienė.
Aš vis dar neiškenčiu, lyg tas vilkas nestaugęs: – Jūsų Šviesenybe! Nelengvas tai dalykas visiškai uždrausti lenkams į bažnytėlę ateiti. Kaip galiu uždrausti eiti į bažnyčią tiems iš lenkų, kurie suteikia, pavyzdžiui šv. Mišioms auką? Juk jie turi pilną teisę ateiti savų Mišių išklausyti? –
– Jokių aukų iš lenkų kunigas kapelionas tegul nepriimdinėja! Aš pati užsisakau visiems metams mano intencija laikyti šv. Mišias.“
Kunigaikštienės užsispyrimas Petrauskui ne itin patiko. Jo manymu, tokių dalykų katalikų bažnyčioje neturėtų būti. Katalikų bažnyčia yra visiems atdara, nepaisant, kokios tautos jie būtų. Žinojo, kad jam nepavyks įtikinti geradarės. Ji gali supykti ir nuo lietuvių pasitraukti, nes „jei lenkus gini, vadinasi, ir pats esi jų šalininkas“. Kunigas nusprendė viską nutylėti ir nesileisti į diskusijas, nes gali pildytis vyskupo pranašavimas: „Łaska pańska na pstrym koniu jeździ“.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl