(Tęsinys)
Surinkęs žinių apie Varšuvos lietuvius, kun. Antanas Petrauskas nuvyko pas vyskupą Rūškį. Vyskupas jį priėmė labai mandagiai. Petrauskas argumentavo, kad Varšuvoje daug yra apleistų jaunų lietuvaičių, kuriomis niekas nesirūpina. Jos tarnauja pas žydus, todėl neišeina į bažnyčią, o jei ir nueina, negirdi pamokslo gimtąja kalba. Kunigas įrodinėjo, kad daugelis lietuvių dėl tos priežasties atšąla nuo tikėjimo ir pasiduoda pagundoms, kad dėl to dingsta meilė Dievui ir tautai. Vyskupas pritarė Petrauskui. Jis nedvejodamas tarė: „Labai gerai, jei tik kunigas sutinki tą darbą dirbti. Aš mielai sutinku su tuo projektu, jei susiras bent koki 200 norinčių tomis pamaldomis naudotis.“ Petrauskas labai nudžiugo. Jis tarė: „Esu tikras, Jūsų Ekscelencija, kad ne 200, bet 2000 atsiras.“
Vyskupo leidimas buvo gautas. Šv. Pranciškaus bažnyčia nebuvo pati geriausia vieta lietuviškoms pamaldoms. Prisiminta, kad „Žaliojoje aikštėje“ yra nedidukė Kūdikėlio Jėzaus bažnytėlė, kuri jau dveji metai uždaryta. Ji priklausė kunigaikštienei Radvilienei. Kelerius metus tai buvo Varšuvos aristokratų ir milijonierių bažnytėlė. Joje vykdavo prabangiausios sutuoktuvės. Nežinia dėl kokių priežasčių kunigaikštienė susipyko su savo kapelionu kun. Karsoku, kuris valdė bažnytėlę, ir liepė šventovę uždaryti.
Keletą žodžių norisi tarti apie kunigaikštienę Magdaleną Radvilienę. Ji buvo senovėje garsaus politikoje Lietuvos magnato – Zavišos Juodojo ainė. Ištekėjo už labai turtingo lenko grafo Krasinskio, kuris turėjo nemažai iškilių rūmų pačioje Varšuvos širdyje (Krokuvos Priemiestis – Krakowskie Przedmieście). Grafui Krasinskiui mirus, Magdalena ištekėjo už kunigaikščio Radvilos ir tapo kunigaikštiene Radviliene. Dėl kažkokių priežasčių Radvilos pateko į lenkų magnatų nemalonę. Kunigaikščiai labai užsigavo, nustojo su jais draugauti ir persikėlė į Lietuvoje esančius savo dvarus. Varšuvą lankydavo retai.
Kun. A. Petrauskas prisimena: „Ilgai netrukus, gal už kokios savaitės ar kiek daugiau, vieną dieną man bebaigiant pietus valgyti, girdime, telefonas skambina. – Iš kur – „Iš kunigaikštienės Radvilienės rūmų.“ – Ko reikalauja? – „Ar kunigas Petrauskas namie?“ – Taip! – „Kunigaikštienė prašo jį prie telefono!“ Pasikėlęs nuo stalo, prieinu prie telefono, imu vamzdelį ir pasisakau, kas prie telefono. Prasideda pašnekesys:
– „Ar tai kunigas geradaris (ksiondz dobrodziej) esi pasirašęs prašyme apie bažnytėlę prie Moniuškos gatvės?“ – Taip, Jūsų Šviesenybe! – „Ar kunigas geradaris esi tikras lietuvis?“ – Taip, esu tikras lietuvis! – „Tai kodėl kunigo geradario pavardė lenkiškai skamba – Piotrovski juk tai tikra lenkiška pavardė!“ – Taip, ji skamba lenkiškai dėl to, kad lenkai ją ant savo kurpalio perdirbo, bet manyje lenkiško kraujo nė lašelio, J. Š., nerastum. Esu nuo diedų prodiedžių gryniausio kraujo lietuvis. Lietuviškai mąstau, lietuvius myliu ir lietuvių reikalais rūpinuosi! – „Atsiprašau kunigą geradarį, už tokį kamantinėjimą. Aš taip nenorėčiau, kad lenkas įeitų į mano pastogę! Būk malonus apie trečią valandą užeiti pas mane į namus, tai tuomet pasikalbėsime apie visus reikalus“. – Ačiū, J. Š., būsiu!
Telefonas nutilo. Mano širdis pradėjo smarkiau tvaksėti. Vadinasi, netrukus būsiu pas magnatę, kalbėsiuosi apie rūpimą mums reikalą. Ar nesugadinsiu aš reikalo, jei nepataikyčiau tinkamai dalyko nušviesti?“
Kun. A. Petrauskas nedelsdamas nuvyko į Foksal gatvėje esančius kunigaikštienės rūmus. Salone jo laukė namo šeimininkė, kuriai iš karto pristatė savo reikalą. Kunigaikštienė sutiko bažnytėlę pavesti lietuviams, jei kurija ir vyskupas sutiks.
„Ilgai svarstėme klausimą, kaip padarius, kad mūsų Varšuvos bažnytėlė visuomet pasiliktų lietuvių rankose, – prisimena kun. A. Petrauskas. – Ji labai buvo linkusi ją užrašyti Kauno vyskupui ir tokiu būdu kaip ir išimti iš Varšuvos vyskupų valdžios. Taip labai ji lenkais nenorėjo pasitikėti. Tik galutinai paaiškėjus, kad tomis sąlygomis vargu ar bus galima padaryti, nes niekur mūsų šalyje taip nepraktikuojama ir Kauno vyskupas kažin, ar panorėtų kištis į svetimo vyskupo valdžioje esančią teritoriją. […] Pagalios nutarta, kad eičiau aš, kaip būsimas lietuvių bažnyčios rektorius, pas vyskupą ir išgaučiau jo aprobatą (patvirtinimą), o ji, kunigaikštienė, eisianti pati, pareikšti nuo savęs, kad sutinkanti tą bažnytėlę perleisti lietuviams naudotis ir sutinkanti duoti bažnyčios bei jos aptarnautojų pilną išlaikymą.
Išgavus iš vyskupo sutikimą, ateiti vėl pas ją ir tuomet įduosianti bažnyčios raktus ir pavesianti ją visiškon lietuvių žinion.“
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl