Prieš daugelį metų Seinijoje (2 d.)

 (Tęsinys.  I dalis)

Kaip rašėme, 1936 m. birželio 17 d. Suvalkų apskrities viršininkas priėmė sprendimą uždaryti Lietuvių kultūros draugijos (LKD) Puns­ko ir Sei­nų sky­rius. Draugijos vadovybė bandė apeliuoti į Balstogės vaivadą, o vėliau į Lenkijos vidaus reikalų ministeriją, bet veltui. Nepalankūs lietuviams sprendimai, nepaisant jų pastangų, nebuvo pakeisti.

Juoda neganda neaplenkė ir „Ry­to“ draugi­jos, kuri Punsko ir Seinų krašte turėjo savo skaityklas ir bibliotekas. 1936 m. rug­pjū­čio 21 d. Su­val­kų ap­skri­ties vir­ši­nin­kas pra­ne­šė „Ry­to“ cent­rui, kad už­da­ro jų sky­rius Puns­ke ir Ža­ga­riuo­se. Beje, čia bu­vo „Ryto“ skai­tyk­los, ne sky­riai. „Ry­tas“ pateikė ape­lia­ci­ją Bals­to­gės vai­va­dai, kurioje nu­ro­dė ad­mi­nist­ra­ci­nės pro­ce­dū­ros klai­das: skai­tyk­los nė­ra sky­riai, ne­tu­ri val­dy­bos, na­rių, neo­rga­ni­zuo­ja su­si­rin­ki­mų, kad, re­mian­tis 1932 m. spa­lio 27 d. įsta­ty­mu apie draugi­jas, ne­ga­li­ma jų už­da­ry­ti. Už ne­le­ga­lių kny­gų ir pe­rio­di­kos tu­rė­ji­mą bei jų pla­ti­ni­mą be Len­ki­jos paš­to ants­pau­dų grė­sė bauda iki 600 zl, bet ne skai­tyk­lų už­da­ry­mas. Balstogės vaivada bei Lenkijos vidaus reikalų ministerija (VRM) pa­kliu­vo į ju­ri­di­nes pink­les. Suvalkų apskrities viršininkas ne­tu­rė­jo tei­sės už­da­ry­ti skai­tyk­lų, nes jos nebuvo draugijos sky­riai, kuriems būtų galima taikyti 1932 m. spa­lio 27 d. įsta­ty­mą apie draugi­jas. VRM iš juridinės maišaties išbrido savotiškai.

Norint likviduoti skaityklas, reikėjo už­da­ry­ti pa­čią „Ry­to“ draugi­ją. 1936 m. rug­sė­jo 22 d. VRM Tau­ty­bių sky­riaus vir­ši­nin­kas įsa­kė Vil­niaus, Bals­to­gės ir Nau­gar­du­ko vai­va­doms, kad jie į ap­skri­čių vir­ši­nin­kų už­da­ry­tų lie­tu­viš­kų skai­tyk­lų ape­lia­ci­jas at­sa­ky­tų nei­gia­mai. „Ry­to“ cent­ras 1936 m. gruo­džio 2 d. ape­lia­ci­jo­je VRM rašė, kad Suvalkų ap­skri­ties vir­ši­nin­ko spren­di­mas yra ju­ri­diš­kai ne­pa­grįs­tas, todėl jis bus Aukš­čiau­sio­jo Ad­mi­nist­ra­ci­nio Tri­bu­no­lo pa­nai­kin­tas kaip ne­tei­sė­tas. Bals­to­gės vai­va­da nusprendė ap­lenk­ti ju­ri­di­nius aspektus ir „tei­sė­tai“ už­draus­ti lie­tu­vių draugi­jų veik­lą Len­ki­jos pa­sie­nyje, kur gy­ve­no lie­tu­viai. Pasak jo, vai­va­da yra įga­lio­tas su­lai­ky­ti ar už­draus­ti pa­sie­nio zo­no­je esan­čios kiek­vie­nos draugi­jos ar jos sky­riaus veik­lą, jei­gu nu­spręs, kad jų veik­la yra ne­pa­gei­dau­ja­ma vie­šo sau­gu­mo su­me­ti­mais ar sau­gant vals­ty­bės sie­ną. Vai­va­da nepateikė šio spren­di­mo pagrindimo.

Šį potvarkį reikė­jo vyk­dy­ti iš kar­to, nes visa Su­val­kų ap­skri­tis bu­vo pa­sie­nio zo­no­je. Bau­džia­ma­sis ko­dek­sas tiks­liai ne­api­brė­žė vie­šo sau­gu­mo są­vo­kos, to­dėl vie­tos val­džia ga­lė­jo laisvai in­ter­pre­tuo­ti. Bals­to­gės vai­va­da ėmėsi dar vienos gudrybės. Rem­da­ma­sis tuo pačiu įstatymu, siūlė at­šauk­ti ap­skri­čių vir­ši­nin­kų spren­di­mus, kad ne­pa­lan­kų „Ry­to“ cent­rui spren­di­mą priimtų pačios aukš­čiau­sio­s Lenkijos ins­tan­ci­jos. Bals­to­gės vaivados siū­ly­mui pri­ta­rė VRM. Tokiu būdu pa­sie­ny­je buvo galima už­draus­ti kiek­vie­nos draugi­jos veiklą. Tarpukariu pa­sie­nio zo­na – tai 30 km plo­čio juos­ta. Joje gy­ve­no vi­si Puns­ko ir Sei­nų kraš­to lie­tu­viai.

Lenkijos lie­tu­viai bu­vo ne­pa­ten­kin­ti len­kų val­džios politika tautinių mažumų atžvilgiu. Bals­to­gės vai­va­da 1936 m. gruo­džio 5 d. pranešė VRM Tau­ti­niam sky­riui, kad lie­tu­vių jau­ni­mas, vei­kia­mas or­ga­ni­za­ci­jų va­do­vų, pa­si­pik­ti­nęs ste­bi draugi­jų lik­vi­da­vi­mą ir ma­no, jog tai kerš­tas už Lie­tu­vos ir Len­ki­jos san­ty­kius.

Len­ki­jos ad­mi­nist­ra­ci­nė val­džia siekė ša­lin­ti lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jas iš šio krašto lie­tu­vių gy­ve­ni­mo. Apie tai by­lo­ja VRM Tau­ti­nio sky­riaus ata­skai­ta, ku­rio­je ap­ra­šy­ti slap­ti pla­nai ir pa­teik­ti LKD bei lie­tu­vių kul­tū­ros vei­kė­jų įver­ti­ni­mai. Ataskaitoje tei­gia­ma, kad LKD yra nu­si­sta­čiu­si prieš Len­ki­jos vals­ty­bę, kad ji siekia su­stip­rin­ti lietuvių tau­ti­nę sa­vi­mo­nę, už­si­imi­nė­ja an­ti­vals­ty­bi­ne veik­la. Pažymima, kad ne vienas LKD sky­rių turi ra­di­jo imtuvą, kad lie­tu­vių ku­ni­gai ir pri­va­čių mo­kyk­lų mo­ky­to­jai klau­sė­si Kau­no ra­di­jo lai­dų, skir­tų oku­puo­tų kraš­tų žmo­nėms. Dėl šių priežasčių Len­ki­jos ad­mi­nist­ra­ci­nė val­džia turi nu­sto­ti „per­dė­tai gerb­ti“ lie­tu­vius.

 Lenkijos vidaus reikalų ministerija pa­ruo­šė slap­tą inst­ruk­ci­ją, kurioje nurodoma:

1) steng­tis vie­to­je pri­va­čių lie­tu­viš­kų mo­kyk­lų įsteig­ti vals­ty­bi­nes lie­tu­viš­kas mo­kyk­las ir jo­se įdar­bin­ti mo­kan­čius lie­tu­viš­kai kal­bė­ti len­kus mo­ky­to­jus iš Lie­tu­vos;

2) pa­ša­lin­ti iš lie­tu­viš­kų pa­ra­pi­jų lie­tu­vius ku­ni­gus; jų vie­to­je skir­ti len­kus ku­ni­gus, mo­kan­čius kal­bė­ti lie­tu­viš­kai (taip iš­nyks an­ti­vals­ty­bi­nė pro­pa­gan­da, ku­rios ne­mė­go Len­ki­jos val­džia);

3) nu­spręs­ti, ar ga­li­ma ir tiks­lin­ga už­draus­ti pa­sie­nio zo­no­je tu­rė­ti ra­di­jo im­tu­vus;

4) plės­ti ūki­nę veik­lą, su­da­rant ir vyk­dant spe­cia­lų šiau­rės ry­tų kraš­to pla­ną.

1936 m. Len­ki­jos ad­mi­nist­ra­ci­nė val­džia akivaizdžiai sten­gė­si nu­tau­tin­ti lie­tu­vių ma­žu­mą. Ji siekė  ri­boti tau­ti­nių ma­žu­mų tei­ses, drau­sti veik­ti lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­joms bei švie­ti­mo įstai­goms, len­ki­nti per baž­ny­čias ir mo­kyk­las, pla­nin­gai ko­lo­ni­zuo­ti šiau­rės ry­tų Len­ki­jos že­mes, nustatyti lenkų visuomenę prieš lietuvių tau­ti­nę ma­žu­mą.

 (Bus daugiau)

 Sigitas Birgelis, punskas.pl

Literatūra: Petras Vitkauskas. Lietuvių draugijų veikla Punsko ir Seinų krašte 1926-1939 metais. Punskas: „Aušros“ leidykla, 2001.