(Tęsinys. I dalis)
Kaip rašėme, 1936 m. birželio 17 d. Suvalkų apskrities viršininkas priėmė sprendimą uždaryti Lietuvių kultūros draugijos (LKD) Punsko ir Seinų skyrius. Draugijos vadovybė bandė apeliuoti į Balstogės vaivadą, o vėliau į Lenkijos vidaus reikalų ministeriją, bet veltui. Nepalankūs lietuviams sprendimai, nepaisant jų pastangų, nebuvo pakeisti.

Juoda neganda neaplenkė ir „Ryto“ draugijos, kuri Punsko ir Seinų krašte turėjo savo skaityklas ir bibliotekas. 1936 m. rugpjūčio 21 d. Suvalkų apskrities viršininkas pranešė „Ryto“ centrui, kad uždaro jų skyrius Punske ir Žagariuose. Beje, čia buvo „Ryto“ skaityklos, ne skyriai. „Rytas“ pateikė apeliaciją Balstogės vaivadai, kurioje nurodė administracinės procedūros klaidas: skaityklos nėra skyriai, neturi valdybos, narių, neorganizuoja susirinkimų, kad, remiantis 1932 m. spalio 27 d. įstatymu apie draugijas, negalima jų uždaryti. Už nelegalių knygų ir periodikos turėjimą bei jų platinimą be Lenkijos pašto antspaudų grėsė bauda iki 600 zl, bet ne skaityklų uždarymas. Balstogės vaivada bei Lenkijos vidaus reikalų ministerija (VRM) pakliuvo į juridines pinkles. Suvalkų apskrities viršininkas neturėjo teisės uždaryti skaityklų, nes jos nebuvo draugijos skyriai, kuriems būtų galima taikyti 1932 m. spalio 27 d. įstatymą apie draugijas. VRM iš juridinės maišaties išbrido savotiškai.
Norint likviduoti skaityklas, reikėjo uždaryti pačią „Ryto“ draugiją. 1936 m. rugsėjo 22 d. VRM Tautybių skyriaus viršininkas įsakė Vilniaus, Balstogės ir Naugarduko vaivadoms, kad jie į apskričių viršininkų uždarytų lietuviškų skaityklų apeliacijas atsakytų neigiamai. „Ryto“ centras 1936 m. gruodžio 2 d. apeliacijoje VRM rašė, kad Suvalkų apskrities viršininko sprendimas yra juridiškai nepagrįstas, todėl jis bus Aukščiausiojo Administracinio Tribunolo panaikintas kaip neteisėtas. Balstogės vaivada nusprendė aplenkti juridinius aspektus ir „teisėtai“ uždrausti lietuvių draugijų veiklą Lenkijos pasienyje, kur gyveno lietuviai. Pasak jo, vaivada yra įgaliotas sulaikyti ar uždrausti pasienio zonoje esančios kiekvienos draugijos ar jos skyriaus veiklą, jeigu nuspręs, kad jų veikla yra nepageidaujama viešo saugumo sumetimais ar saugant valstybės sieną. Vaivada nepateikė šio sprendimo pagrindimo.
Šį potvarkį reikėjo vykdyti iš karto, nes visa Suvalkų apskritis buvo pasienio zonoje. Baudžiamasis kodeksas tiksliai neapibrėžė viešo saugumo sąvokos, todėl vietos valdžia galėjo laisvai interpretuoti. Balstogės vaivada ėmėsi dar vienos gudrybės. Remdamasis tuo pačiu įstatymu, siūlė atšaukti apskričių viršininkų sprendimus, kad nepalankų „Ryto“ centrui sprendimą priimtų pačios aukščiausios Lenkijos instancijos. Balstogės vaivados siūlymui pritarė VRM. Tokiu būdu pasienyje buvo galima uždrausti kiekvienos draugijos veiklą. Tarpukariu pasienio zona – tai 30 km pločio juosta. Joje gyveno visi Punsko ir Seinų krašto lietuviai.

Lenkijos lietuviai buvo nepatenkinti lenkų valdžios politika tautinių mažumų atžvilgiu. Balstogės vaivada 1936 m. gruodžio 5 d. pranešė VRM Tautiniam skyriui, kad lietuvių jaunimas, veikiamas organizacijų vadovų, pasipiktinęs stebi draugijų likvidavimą ir mano, jog tai kerštas už Lietuvos ir Lenkijos santykius.
Lenkijos administracinė valdžia siekė šalinti lietuvių organizacijas iš šio krašto lietuvių gyvenimo. Apie tai byloja VRM Tautinio skyriaus ataskaita, kurioje aprašyti slapti planai ir pateikti LKD bei lietuvių kultūros veikėjų įvertinimai. Ataskaitoje teigiama, kad LKD yra nusistačiusi prieš Lenkijos valstybę, kad ji siekia sustiprinti lietuvių tautinę savimonę, užsiiminėja antivalstybine veikla. Pažymima, kad ne vienas LKD skyrių turi radijo imtuvą, kad lietuvių kunigai ir privačių mokyklų mokytojai klausėsi Kauno radijo laidų, skirtų okupuotų kraštų žmonėms. Dėl šių priežasčių Lenkijos administracinė valdžia turi nustoti „perdėtai gerbti“ lietuvius.
Lenkijos vidaus reikalų ministerija paruošė slaptą instrukciją, kurioje nurodoma:
1) stengtis vietoje privačių lietuviškų mokyklų įsteigti valstybines lietuviškas mokyklas ir jose įdarbinti mokančius lietuviškai kalbėti lenkus mokytojus iš Lietuvos;
2) pašalinti iš lietuviškų parapijų lietuvius kunigus; jų vietoje skirti lenkus kunigus, mokančius kalbėti lietuviškai (taip išnyks antivalstybinė propaganda, kurios nemėgo Lenkijos valdžia);
3) nuspręsti, ar galima ir tikslinga uždrausti pasienio zonoje turėti radijo imtuvus;
4) plėsti ūkinę veiklą, sudarant ir vykdant specialų šiaurės rytų krašto planą.

1936 m. Lenkijos administracinė valdžia akivaizdžiai stengėsi nutautinti lietuvių mažumą. Ji siekė riboti tautinių mažumų teises, drausti veikti lietuvių organizacijoms bei švietimo įstaigoms, lenkinti per bažnyčias ir mokyklas, planingai kolonizuoti šiaurės rytų Lenkijos žemes, nustatyti lenkų visuomenę prieš lietuvių tautinę mažumą.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
Literatūra: Petras Vitkauskas. Lietuvių draugijų veikla Punsko ir Seinų krašte 1926-1939 metais. Punskas: „Aušros“ leidykla, 2001.