Prieš daugelį metų Seinijoje (3 d.)

 (Tęsinys.  I dalis.  II dalis)

Kaip jau rašėme, 1936 m. Len­ki­jos val­džia įvai­riais bū­dais stengėsi slo­pi­nti šaly­je gy­ve­nan­čius lie­tu­vius. Lenkų valdininkų įsitikinimu, lie­tu­vių per­se­kio­ji­mo po­li­ti­ka savo tikslą pa­sie­kė. Tai buvo jų svar­biau­si­as san­ty­kių su Lie­tu­va po­li­ti­nis ar­gu­men­tas. Griež­ta Len­ki­jos po­li­ti­ka savo kaimynės at­žvil­giu pasiekė apogėjų, kai 1938 m. ko­vo vi­du­ry­je ki­lo pa­sie­nio in­ci­den­tas, ku­ris daug ką pa­kei­tė. Ko­vo 18 d. Len­ki­ja pas­kel­bė Lie­tu­vai ul­ti­ma­tu­mą ir be­są­ly­giš­kai pa­rei­ka­la­vo, kad už­megz­tų su ja dip­lo­ma­ti­nius santykius. Esant komplikuotai tarptautinei padėčiai, Lie­tu­vos po­li­ti­kai priėmė Lenkijos valdžios primestą ultimatumą. Tuo reikalu į Var­šu­vą išvyko Lietuvos vyriausybės įga­lio­tasis asmuo Ka­zys Škir­pa.

Tuoj po ul­ti­ma­tu­mo bu­vo pa­reng­tas pro­jek­tas įkur­ti Len­ki­jos lie­tu­vių draugi­jų ta­ry­bą. Tai tei­kė vil­čių. 1938 m. ba­lan­džio 1 d. Len­ki­jos lie­tu­vių draugi­jų ta­ry­bos na­riai neo­fi­cia­liai nu­vy­ko į Var­šu­vą ir per Lie­tu­vos pa­siun­ti­nį K. Škir­pą įtei­kė Mi­nist­rų Ta­ry­bos pir­mi­nin­kui pra­šy­mą, kad leis­tų at­kur­ti už­da­ry­tas lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jas. K. Škir­pa siekė, jog Len­ki­jos vy­riau­sy­bė keis­tų sa­vo po­li­ti­ką. Lenkų reakcija buvo tokia: „Lie­tu­viams lais­vė bus su­teik­ta tik tuo­met, kai len­kai ga­lės lais­vai steig­ti sa­vo or­ga­ni­za­ci­jas Lie­tu­vo­je.“

VRM Tau­ty­bių sky­rius ko­vo 30 d. pa­ren­gė prog­ra­mą Len­ki­jos lie­tu­vių reika­lams tvar­ky­ti. Jo­je bu­vo nu­ma­ty­tas ir lietuvių draugi­jų at­kū­ri­mas.

Di­des­nių po­slin­kių reikėjo laukti iki 1939 m. pavasario. 1939 m. ba­lan­džio 22–24 d. Var­šu­vo­je vy­ko slap­tos Lenkijos ir Lietuvos atstovų de­ry­bos. Jų metu nu­spręs­ta pa­laips­niui nor­ma­li­zuo­ti tarpvalstybinius san­ty­kius. Su­si­tar­ta dėl tautinių mažumų or­ga­ni­za­ci­jų cent­ro, kul­tū­ros ir švie­ti­mo draugi­jų, skai­tyk­lų, mo­kyk­lų, lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­jų ir kt.

Vyks­tant de­ry­boms, VRM de­par­ta­men­to di­rek­to­rius slap­to­je di­rek­ty­vo­je nu­ro­dė Bals­to­gės vai­va­dai, kaip dėl vyks­tan­čių neo­fi­cia­lių de­ry­bų pri­va­lo pa­si­keis­ti santykis į lie­tu­vių tau­ti­nę ma­žu­mą Len­ki­jo­je, kad susiklosčius naujoms po­li­ti­nėms ap­lin­ky­bėms, tie po­ky­čiai tu­ri bū­ti ma­to­mi. Vai­va­da turėjo duoti ati­tin­ka­mas inst­ruk­ci­jas ad­mi­nist­ra­ci­jos bei po­li­ci­jos or­ga­nams, kad šie pa­gar­biau elg­tų­si su lie­tu­viais, ro­dy­tų Lenkijos ir Lietuvos san­ty­kių ge­rė­ji­mą. VRM de­par­ta­men­to di­rek­to­rius pa­brė­žė, kad san­ty­kių kei­ti­ma­sis ne­ga­li bū­ti aiš­ki­na­mas, jog lie­tu­viams su­tei­kia­mos ko­kios nors nau­jos tei­sės. VRM di­rek­ty­vos aiš­kiai by­lo­ja, kad san­ty­kių „ge­rė­ji­mas“ bu­vo iš dalies veid­mai­niš­kas.

Ge­gu­žės 19 d. vy­ku­sia­me VRM pa­si­ta­ri­me konstatuota, jog lig­šio­li­nė Lenkijos valdžios po­li­ti­ka lietuvių tautinės mažumos atžvilgiu bu­vo tei­sin­ga ir re­zul­ta­ty­vi, bet šiuo metu būtina su­nor­min­ti len­kų ir lie­tu­vių san­ty­kius, su­da­ry­ti lie­tu­vių tau­ti­nei ma­žu­mai geresnes dar­bo są­ly­gas. Pasitarimo metu buvo aptarti lie­tu­vių tau­ti­nės ma­žu­mos įstatai, kalbėta, kad reikia leisti veikti „Ry­to“ draugi­jai, ati­da­ry­ti ke­lio­se vie­to­vė­se lie­tu­viš­kas mo­kyk­las. Pasak VRM, „Ry­to“ sky­rius mo­kyk­las ga­lėjo at­kur­ti tik to­se vie­to­vė­se, kur gy­ve­na lie­tu­viai, bet ne ten, kur yra ir kitų tau­ty­bių žmo­nių. VRM sprendimai turėjo būti vyk­domi nuo ge­gu­žės pradžios. Len­ki­jos ad­mi­nist­ra­ci­nės val­džios užmojai iš dalies tarnavo pro­pa­gan­dos tikslams. Lie­tu­vių tau­ti­nei ma­žu­mai ji su­tei­kė da­lį anksčiau jų tu­rė­tų tei­sių. Svarbu buvo parodyti, kad  Len­ki­ja yra to­le­ran­tiš­ka ir ge­ra­šir­dė tau­ti­nėms ma­žu­moms vals­ty­bė.

„Ry­to“ draugi­jos sky­riai Puns­ko ir Sei­nų kraš­te pradėti atkurti 1939 m. lie­pos mė­ne­sį. Šio krašto lie­tu­viai raš­tiš­kai kreipė­si į „Ry­to“ cent­ro val­dy­bą Vil­niu­je, pra­šy­da­mi kaimuose steig­ti sky­rius. „Ry­to“ centras tvar­kė ad­mi­nist­ra­ci­nius reika­lus, apie sky­rių steigimą pranešdavo Su­val­kų ap­skri­ties val­džiai. Lei­di­mas pri­klau­sė nuo len­kų ad­mi­nist­ra­ci­nės val­džios ge­ra­no­riš­ku­mo.

1939 m. vasarą „Ry­to“ draugi­ja Len­ki­jo­je įstei­gė 111 sky­rių. Jiems pri­klau­sė 1604 na­riai. Iki Antrojo pasaulinio ka­ro pra­džios Puns­ko ir Sei­nų kraš­to lie­tu­viai įtei­kė „Ry­to“ centrui 24 pra­šy­mus sky­riams įsteig­ti. Pa­vy­ko įsteig­ti 7: Kam­puo­čiuo­se, Kle­vuo­se, Kreivė­nuo­se, Na­vi­ny­kuo­se, Se­nuo­siuo­se Ra­mo­nuo­se, Šly­na­kie­my­je ir Vai­ta­kie­my­je.

Kiek­vie­nas „Ry­to“ stei­gia­mas sky­rius pri­va­lė­jo lai­ky­tis tam tikros tvar­kos. Stei­gė­jai, ga­vę „Ry­to“ cent­ro pri­ta­ri­mą, or­ga­ni­zuo­da­vo stei­gia­mą­jį su­si­rin­ki­mą, kuris turėjo būti pro­to­ko­luo­jamas. Su­si­rin­ki­me bu­vo aiš­ki­na­mas „Ry­to“ sta­tu­tas, jo tiks­lai, pa­skir­tis, reikš­mė, dis­ku­tuo­ja­ma įvai­riais klau­si­mais, ren­ka­ma Val­dy­ba, Re­vi­zi­jos ko­mi­si­ja bei lai­ki­nas Pre­zi­diu­mas, ku­ris va­do­vau­tų stei­gia­mam sky­riui. Vėliau į sky­rių bu­vo pri­ima­mi na­riai. Amžiaus riba – 21 me­tai.

 (Pabaiga)

 Sigitas Birgelis, punskas.pl

Literatūra: Petras Vitkauskas. Lietuvių draugijų veikla Punsko ir Seinų krašte 1926-1939 metais. Punskas: „Aušros“ leidykla, 2001.