Jeigu Lietuvos valdžios institucijos laikys Lenkijos lietuvių organizacijas svarbiomis partnerėmis, tada jas gerbs ir Lenkija, įsitikinęs Seinų lietuviškos „Žiburio“ mokyklos vadovas Algirdas Vaicekauskas. Jo teigimu, nepaisant Lenkijoje galiojančio Tautinių mažumų įstatymo, lietuvių gyvenimas šioje šalyje yra sudėtingas.
Apie Seinų krašto lietuvių padėtį ir problemas – portalo lzinios.lt interviu su Lenkijos lietuvių draugijos (LLD) pirmininku, Seinų „Žiburio“ mokyklos direktoriumi Algirdu Vaicekausku.
Dvejopi jausmai
– Kai Lietuvoje kalbama apie Lenkijos lietuvius, dažniausiai turimas omenyje Punskas. Bet Seinai, kadaise buvę vienu svarbiausių lietuvių kultūros židinių, visai pamiršti. Kokia lietuvių padėtis ten?
–Padėtis bloga. Iš esmės jausmai yra dvejopi. Viena vertus, dabar čia turime devynmetę „Žiburio“ mokyklą su darželiu, kurioje mokosi 102 vaikai. Daug baigusiųjų mūsų mokyklą tęsia mokslus Punsko licėjuje. Šia prasme matyti, kad lietuviai čia atsigavo – dabar vaikai jau be baimės lietuviškai kalba gatvėse, viešose vietose, kas prieš keliolika metų buvo visiškai neįprasta.
Kita vertus, aplinka nėra mums palanki. Tarkime, Lenkijoje jau dešimt metų veikia Tautinių mažumų įstatymas. Tačiau Seinuose dėl to niekas nepasikeitė. Negalime naudotis to įstatymo teikiamomis galimybės, nes lietuviai čia tiesiog sudaro per mažą gyventojų dalį.
Viskas, kas susiję su lietuvybe – etnokultūra, lietuvių švietimu, – čia yra privataus fondo rankose. Mūsų mokykla, žinoma, gauna iš Lenkijos mokinio krepšelio lėšas. Tačiau ir jos mums dažnai pervedamos pavėluotai, kyla problemų dėl darželio finansavimo – jis negauna visos dotacijos, kurią turėtų gauti. O Vyskupo Antano Baranausko fondas ne tik visiškai negauna kultūrinei veiklai paramos iš Seinų savivaldybės, bet net nebuvo atleistas nuo nekilnojamojo turto mokesčio, nuo kurio savivaldybė atleidžia ne pelno siekiančias įstaigas. Anksčiau ji atleisdavo fondą nuo pusės mokesčio dydžio, bet pastaruosius dvejus metus tenka jį sumokėti visą. O daugiau kaip 30 tūkst. litų mokestis už pastatus bei sklypus, kur stovi mokykla ir Lietuvių namai, mums yra dideli pinigai.
Seinų burmistras paaiškino, esą mūsų atleidimas nuo mokesčių pažeistų viešąjį interesą. Bet ką tai reiškia – kad lietuvių kultūrinė veikla čia pažeidžia viešąjį interesą?
– Seinuose yra Lietuvos konsulatas. Ar sulaukiate iš jo paramos?
– Konsulatas tokiame nedideliame miestelyje buvo steigiamas, kad padėtų čia gyvenančiai lietuvių bendruomenei. Jei klausiate, ar padeda – tiesą sakant, aš to nelabai matau. Priešingai – kiek mūsų organizacijos turėjo įdirbio santykiuose su visų lygių Lenkijos valdžia, tiek per pastaruosius septynerius metus grįžome atgal – ir būtent dėl to, kad konsulas ne visada atstovaudavo mūsų bendruomenės interesams. Signalizavome šią problemą patiems aukščiausiems Lietuvos valdžios atstovams, tačiau šis klausimas nebuvo sprendžiamas. Deja, tai parodo Lietuvoje vyraujantį požiūrį.
O reikia suprasti, kad mūsų statusas Seinuose priklausys nuo to, koks bus Lietuvos požiūris į mus. Jeigu lietuvių organizacijos bus svarbios partnerės Lietuvos valdžios institucijoms, tada mus gerbs ir Lenkija.
– Kokie dabar apskritai yra Lietuvos valdžios institucijų santykiai su Lenkijos lietuvių organizacijomis?
– Dabar bendravimas su lietuvių organizacijomis, galima sakyti, nevyksta. Bendruomenė keletą metų buvo silpninama, su ja nebuvo skaitomasi, nebuvo klausiama jos nuomonės mums svarbiais klausimais. Tai labai išryškėjo praėjusiais metais, kai buvo uždaromos Punsko krašto lietuviškos mokyklos. Lietuva nesidomėjo, kokia yra lietuvių organizacijų pozicija, derybų partnere ji pasirinko Punsko valsčiaus savivaldybę, ir galiausiai tos mokyklos buvo uždarytos.
Savaime suprantama, sprendžiant tokius klausimus atsiremiame į ekonomiką, ir šio aspekto ignoruoti negalime. Bet tai, kaip vyko uždarymo procesas, nebuvo naudinga mūsų bendruomenei.
Žinoma, mes protestavome. LLD apskundė Punsko valsčiaus tarybos sprendimą Palenkės vaivadai dėl to, kad sprendimas nebuvo derinamas su organizacijomis. Tačiau neturėjome jokių vilčių, nes žiūrint grynai iš teisinės pusės, savivaldybė neprivalo derinti tokių klausimų su organizacijomis, todėl įstatymai, žinoma, nebuvo pažeisti.
Bet mums kelia nerimą, kad Lietuvos valdžia lietuviams svarbiais klausimais mieliau bendrauja su Lenkijos valdžios institucijomis ar net vietos savivalda, o lietuvių bendruomenės nuomonė lieka net neišgirsta. Savivaldybė nepaisė bendruomenės nuomonės, uždarė mokyklas, o Lietuva dar jai už tai skyrė savotišką premiją – pinigų iš savo biudžeto.
Žinoma, jokiu būdu negalima sakyti, kad Lietuva mums tik kaišioja pagalius į ratus. Iš Lietuvos gauname tikrai didelį finansavimą. „Žiburio“ mokykla sugeba išgyventi tik Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos skiriamų lėšų dėka, net mokyklinius autobusus gavome iš Lietuvos. Negalima pamiršti, kad mokykla ir buvo pastatyta už Lietuvos skirtas lėšas, kaip ir Seinuose įsikūrę Lietuvių namai. Taip pat Punske Lietuva šiandien išlaiko aštuonis kultūros darbuotojų etatus.
Kita vertus, LLD kasmet teikia projektus Užsienio reikalų ministerijai. Vienas mūsų tradicinių projektų – parama Punsko licėjuje besimokantiems Seinų krašto moksleiviams. Iš šio projekto lėšų kasmet apmokėdavome jiems gyvenimo Punsko bendrabutyje išlaidas. Tačiau šiemet Ministerija šiam – mums labai svarbiam – projektui pinigų neskyrė. O tai tikrai buvo svarbi paskata Seinų krašto moksleiviams mokytis Punske esančioje vienintelėje šalyje lietuviškoje vidurinėje mokykloje. Seinuose esančiose lenkiškose mokyklose mokytis dabar jiems yra tiesiog pigiau.
– Sakėte, kad be Lietuvos paramos jūsų vadovaujama „Žiburio“ mokykla neišgyventų. Ar tai reiškia, kad Lenkija neišlaiko vienintelės lietuviškos mokyklos Seinuose?
– Taip. Kiekvienas mokinys gauna iš miesto savivaldybės dotaciją, vadinamąjį mokinio krepšelį. Tačiau kadangi vaikų skaičius nėra labai didelis, per krepšelį gaunamų lėšų mokyklai išlaikyti nepakanka. Likusią išgyvenimui būtiną dalį mums visada prideda Lietuva. Tačiau šį klausimą būtina spręsti iš esmės.
Kitos privačių fondų valdomos mokyklos Lenkijoje veikia komerciniais pagrindais – tėvai turi mokėti už galimybę ten siųsti savo vaikus. Mes negalime imti už tai pinigų, kadangi mūsų tikslas yra palaikyti tautinį tapatumą. Mes negalime bausti tėvų už tai, kad jie yra lietuviai, nori savo vaikus mokyti lietuviškoje mokykloje.
Ir vis dėlto ši 38 mln. gyventojų valstybė nesugeba išlaikyti tokios mokyklos. Tai ypač keista todėl, kad lietuvių švietimo centro sukūrimas buvo numatytas pačios Lenkijos švietimo ministerijos parengtoje Tautinių mažumų švietimo plėtros strategijoje. Taigi mes įgyvendiname strategijos nuostatus, o pakankamas finansavimas neužtikrintas iki šiol.
Festivaliai problemų neišspręs
– Didelis galvos skausmas Lenkijos lietuviams buvo prie Seinų esančios Berznyko kapinės, kur šalia Lietuvos savanorių kapų vienas po kito dygo Lietuvą ir lietuvius žeminantys paminklai. Ar padėtis čia nepasikeitė?
– Ne, niekas iš esmės nesikeičia. Prokuratūra buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl paskutinio ten pastatyto paminklo, tačiau jis buvo nutrauktas, neįžvelgus diskriminacijos ar tautinės nesantaikos kurstymo požymių. Beje, išvadų tekste rašoma, kad paminklą statęs kunigas vadovavosi patriotiškumu, o patriotiškumas yra visokeriopai sveikintinas ir skatintinas. Tačiau būtent tokios baigties mes ir tikėjomės, kadangi tyrimas buvo pradėtas tik dėl paskutinio paminklo su užrašu „Akmenys šauks“, kur nėra tiesioginio įžeidimo lietuvių atžvilgiu. Tačiau dėl paminklų, kur parašyta, kad lietuviai yra žudikai, jokie tyrimai nepradėti.
Kaip bebūtų, problema yra, ir ji yra jau seniai. Iš to būtų galima tiesiog pasijuokti, bet ten vyksta istorijos pamokos, ten lenkų mokiniams pasakojama apie praeitį. Jie skaito paminklų užrašus. Tokiu būdu tie paminklai „dirba“, mūsų atžvilgiu kurstoma tautinė nesantaika.
Lietuvos konsulas dėjo pastangas, kad mes rengtume bendrus renginius su lenkiškomis mokyklomis, daugiau bendradarbiautume. Taip, aš irgi už tai. Bet reikia visų pirma sutvarkyti Berznyko klausimą. Tas paminklas padaro žymiai daugiau žalos mūsų santykiams, nei mes pasiektume naudos rengdami bendrus festivalius su lenkų mokyklomis.
– Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir ją remiantys Varšuvos politikai dažnai nurodo į jūsų gyvenamose vietose esančias dvikalbes vietovardžių lenteles. Sakoma, kad jos gerina lietuvių gyvenimo atmosferą, todėl Lenkijos lietuviams sudarytos geresnės sąlygos nei Lietuvos lenkams.
– Ar dvigubi užrašai padaro Lenkijos lietuvius lietuviškesnius? Retorinis klausimas, bet aš manau, kad vis dėlto ne. Kitas dalykas, kad vietovardžių pavadinimai rašomi dviem kalbomis tik Punsko valsčiuje – ir, būtina pabrėžti, tik vietovių, o ne gatvių, kaip kartais teigia net Lietuvos politikai.
Kai tos lentelės buvo užtepliotos vandalų, Lenkijos lietuvių bendruomenės (LLB) pozicija buvo tokia, kad Lenkijos visuomenė nėra pasiruošusi dvikalbiams užrašams. Tie išpuoliai tai parodė, ir tų lentelių nereikėjo pakartotinai kabinti. Deja, savivaldybė nepaisė LLB ir kitų lietuvių organizacijų pozicijos ir lenteles pakabino. Manau, taip įvyko dėl didelio Lenkijos valdžios spaudimo, kuris buvo daromas, kad valstybė turėtų argumentą spausti Lietuvą. Dabar ji gali sakyti: žiūrėkite, lietuviai Lenkijoje tokias lenteles turi. Kodėl jų neturi Lietuvos lenkai?
O Seinuose tokių užrašų jau nėra, kadangi tautinių mažumų atstovai sudaro mažesnę dalį, nei reikalaujama Tautinių mažumų įstatyme. 20 proc. ribos įvedimas rodo, kad ir Lenkija vis dėlto kažko baiminasi dėl tų dvigubų užrašų, nors čia tautinės mažumos sudaro vos 2 proc. gyventojų.
Lietuvių mažėja
– Taigi galima sakyti, kad Lenkijos valdžia naudojasi Punsku ir aplinkiniais kaimais kaip įrankiu, kad jiems suteikiamų privilegijų paskui galėtų reikalauti dviem šimtams tūkstančių Vilniaus krašto lenkų?
– Taip, aš taip manau. Nes jei tai būtų nuoširdus geranoriškumas, vietovardžiai dviem kalbomis galėtų būti rašomi visur, kur tik gyvena ar gyveno lietuviai, nesvarbu, kokį procentą gyventojų jie dabar sudaro. Juk dvigubų vietovardžių užrašų tikslas yra originalių, tradicinių pavadinimų išsaugojimas. Bet apie tai, žinoma, dabar nėra nė kalbos.
Be to, jei valdžia būtų geranoriška, ji, pavyzdžiui, galėtų leisti įamžinti lietuvių paveldą Seinuose.
– Kalbant apie paveldą – ar ras į Seinus atvažiavęs turistas iš Lietuvos čia mokslus ėjusių ir dirbusių Vinco Kudirkos, Vinco Mykolaičio-Putino, Mykolo Krupavičiaus, Antano Baranausko pėdsakus?
– Na, turistui reikėtų ilgai ieškoti (juokiasi). Kažkada labai norėjome, kad Seinuose atsirastų šio miesto vyskupo Antano Baranausko gatvė, tačiau dabar dėl to didelių vilčių nebeturime.
Bet ir apskritai su lietuvių paveldo įamžinimu padėtis yra bloga. Seinai buvo labai svarbus lietuvių kultūrinis centras, tačiau mieste beveik niekur nerasime informacijos, kad čia kažkada būta lietuvių. Tiesa, ant buvusios kunigų seminarijos sienos yra didelė informacinė lenta, kurioje surašyta pastato istorija, ir pačiame gale parašyta, kad čia mokėsi Lietuvos himno autorius V. Kudirka. Daugiau informacijos nėra. Kodėl nėra? Manau, tai parodo, koks yra požiūris į lietuvius.
– 2011 metų surašymo duomenys rodo, kad lietuvių Lenkijoje mažėja. Kodėl?
– Geras klausimas. Priežasčių yra įvairių, kai kurios jų yra objektyvios – nemažai žmonių tiesiog išvyksta. Baigę studijas Lietuvoje jaunuoliai dažnai pasilieka Vilniuje ar Kaune, baigę studijas Lenkijoje – Varšuvoje, Balstogėje. Tačiau kitas dalykas – žmonės tiesiog praranda savo tapatybę. Lyginant 2002 ir 2011 metų gyventojų surašymų duomenis matyti, kad didelė dalis žmonių, dar prieš dešimtmetį laikiusių save lietuviais, dabar savęs tokiais jau nebelaiko. Paskutinio surašymo duomenimis, lietuviais save laiko net mažiau žmonių, nei yra kalbančių lietuviškai namuose.
Be Lietuvos paramos neišgyventų
Lenkijos visuomenė nėra palanki kitataučiams. Mano brolio šeimoje prieš porą metų gimė dukra, jis nusprendė ją pavadinti Birute. Bandant užrašyti tokį vardą valdininkė pradėjo jam aiškinti, kokių problemų mergaitė tokiu vardu turės savo gyvenime. Tai parodo, kad lietuviams čia anaiptol nėra lengva.
Audrius Makauskas, www.lzinios.lt
Liūdna ir graudu,tuo labiau,kad Lietuvai į tai nusispjaut.Lietuva jau prarado šį savo istorinį lietuvybės židinį, kaip ir Rytprusiuose.Kad taip tokias sąlygas Lietuvos ,,lenkams“.Kokia kiltų isterika.Lenkija tikrai nestebėtų abejingai ir ramiai.