(Tęsinys)
Artinasi vyskupo Antano Karoso ingresas. Lenkai sudarė savo komitetą, lietuviai – savo. Lenkams būta lengviau, nes jų gretose buvo diecezijos ir seminarijos valdžia. Lietuviai bandė tartis su lenkais, bet nesisekė. Vieni ir kiti ruošėsi kas sau. Sutarta vyskupą pasitikti už miesto ribų. Lietuviai pradėjo statyti savo vartus, lenkai – savo. Įsikišo apskrities viršininkas. Jis ir vienų, ir kitų prašė susitarti ir kartu sutikti vyskupą, statyti vienus vartus, o užrašus dėti ir lenkiškus, ir lietuviškus. Lenkai nesutiko, nes pasak jų, negalėsią pakęsti, kad šalia lenkiško būsiąs „pagoniškas“ užrašas. Viršininkas siūlė, kad ant vartų nebūtų jokių užrašų, bet lenkai nesutiko. Lietuviai nusprendė prie vartų statymo visiškai neprisidėti.
Apie tų dienų nuotaikas savo atsiminimuose rašo anų įvykių liudininkas Justinas Staugaitis: „Graži birželio mėn. 29 diena. Vyskupas tą naktį buvo nakvojęs Krasnopolėje (koki 9 km atstu nuo Seinų). Į Seinus turėjo atvykti 10 val. ryto. Dar gerokai prieš 10 val. ant Suvalkų plento, kuriuo turėjo atvažiuoti naujasis ganytojas, išsirikiavo ilga procesija taip brangaus svečio pasitikti. Prie pat iškilmingųjų vartų laukia puikus baldakimas, klierikų nešamas. Čia pat stovi prel. Antanavičius su asista: visi puikiais liturginiais rūbais pasipuošę. Toliau stovi kapitulos nariai, ryškių spalvų (mėlyna su raudona) togomis apsitaisę. Už jų garbės kanauninkai ir ilgom dviem linijom nusidriekę kunigai ir klierikai. Toliau eina bažnytinės vėliavos ir lenkų, pagaliau – lietuvių organizacijos. Daug jų mes tuomet dar neturėjome, bet buvo „Žiburio“ mokyklos vaikučiai ir gana daug „Žiburio“ draugijos narių. „Žiburio“ delegacija buvo net iš Marijampolės. Žmonių, ypač lietuvių, buvo privažiavę daug.
„Šaltinio“ spaustuvė vysk. A. Karoso ingreso dieną
Lygiai 10 val. atvyksta vyskupas, prel. Blaževičiaus lydimas. Iš karietos išlipa menko ūgio, pakrypusio liemens, gana sausas ir jau pusėtinai žilas kunigas, fioletais, kaip dera vyskupui, apsitaisęs. Atrodė apie 60 metų žmogus.
Visų akys nukrypo į didįjį svečią. Pamačiusios jį, kai kurios moterėlės ėmė ašaroti. Kitos pašnibždomis viena kitai kartoja: „Dievulėli! Koks menkutis!“ Vyskupo Karoso ir aš nebuvau matęs, todėl smalsiai žiūrėjau į jį, norėdamas atspėti, kokia dvasia slepiasi tame menkame kūne. Bet veltui – vyskupo Karoso fizionomija man nieko nesakė. Tikras sfinksas! Tebuvo matyt, kad buvo pavargęs ir kad kankino jį tos iškilmės.“
Prie vartų nebuvo jokių oficialių kalbų. Prel. Antanavičius užtraukė lenkišką giesmę ir visa procesija nužingsniavo bažnyčios link. Šventovėje prel. Antanavičius sveikino vyskupą lenkiškai. Vyskupas į dvasininkus kreipėsi lotyniškai. Į žmones prabilo ir lenkiškai, ir lietuviškai. Lenkiškai kalbėjo taisyklingai, bet su lietuvišku akcentu. Lietuviškai kalbėjo gražiai, rytiečių tarme.
Reikšminga tai, kad per ingresą pirmą kartą Seinų katedroje vysk. Karosas buvo pasveikintas lietuviškai. Kalbą pasakė Motiejus Gustaitis.
Vyskupas jautėsi pavargęs. Jis nuėjo į jam paskirtus seminarijos kambarius pasilsėti. Po valandėlės sugrįžo į katedrą ir atlaikė iškilmingą sumą. Po mišių jis priėmė lenkų ir lietuvių delegacijas. Pirmiausia ėjo lenkai, po jų – lietuviai. Prel. Blaževičius įspėjo lietuvių delegaciją, kad per daug nevargintų vyskupo. Seinų lietuviškųjų redakcijų vardu ganytoją sveikino Justinas Staugaitis. Lietuvaitės vyskupui įteikė dovanėlių (ko nepadarė lenkai). Vyskupas kalbų nesakė, tik keliais žodžiais padėkojo.
Vėliau kapitula surengė vyskupui pietus. Pasauliečiai juose nedalyvavo. Lietuviai pretenzijų neturėjo, bet lenkai dvarininkai labai užsigavo. Per pietus sakytos kalbos. Lenkams čia buvo suteikta pirmenybė. Apie tai J. Staugaitis rašo: „Kalbėjo prel. Antanavičius, Kauno prel. Stiravičius, dekanas Lendo. Pagaliau prabilome ir mes, lietuviai. Pirmam lietuviškai teko kalbėti man. Opių dalykų paliesti vengiau. Pabrėždamas lietuvių spaudos reikšmę, sveikinau vyskupą Karosą, buvusį lietuviško laikraščio – „Nedėldienio skaitymų“[1] redaktorių ir pareiškiau džiaugsmą, kad naujo ganytojo asmenyje lietuvių spauda Seinuose susilaukė globėjo. Po manęs kun. Gustaitis kiek ryškiau pabrėžė nenormalumus lietuvių-lenkų santykiuose: pareiškė vilties, kad lietuviams daromos skriaudos naujojo ganytojo būsiančios atitaisytos. Toliau tuo pačiu tonu karštai kalbėjo kun. Tumas[2], kuris buvo atvažiavęs į ingreso iškilmes.“
Lenkų dvasininkams lietuvių kalbos nepatiko. Sulenkėjęs lietuvis, Kauno dekanas Kudirkevičius (Kudirka) bandė kalbėti apie broliškų tautų („bratnich narodów“) meilę, bet lietuviai jo kalbą priėmė su neslepiama ironija. Vyskupas nieko nekalbėjo. Dėl susidariusios slogios nuotaikos jis pakilo ir išėjo iš salės. Prel. Blaževičius pareiškė visiems, kad ganytojas yra labai pavargęs ir nuėjo pailsėti.
Vyskupas buvo mažo ūgio ir truputį kuprotas. Atrodė silpnas, tačiau pasižymėjo nepaprasta sveikata ir sveiku protu. Apie jį kun. J. Vaišnora rašė: „Savo sprendimuose buvo apdairus. Tas jo atsargumas, ypač kai buvo reikalingi aiškūs ir skubūs sprendimai, kai kada kitų buvo palaikomas neveiklumu. Episkopato santykiams su valdžia paaštrėjus, Karosas visada būdavo nuosaikiųjų pusėje. Santykiuose su kitais būdavo labai švelnus. Jei ką reikėdavo pabarti, tai padarydavo labai atsargiai. Patirtus nemalonumus mokėdavo nutylėti, nukęsti. Privačiame gyvenime buvo labai kuklus, nemėgdavo iškilmių ir jų vengdavo. (…) Buvo mažakalbis, jo pamokslai retai būdavo ilgesni kaip 10 min. Turėjo gerą atmintį. Laisvai, bet tiksliai cituodavo Šv. Raštą ir kitus bažnytinius šaltinius.“
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl