Apie Galinių kaimo senąsias kapinaites

Prie Galadusio ežero buvo keturi sodžiai, išsidėstę kas pusantro kilometro, o prie kiekvieno jų kapinės. Šie sodžai seniai išnykę, žmonės iškeldinti, o sodybos sunyko, kai čia atsikėlė rusų pasieniečiai. Lietuvos pusėje prie Galadusio yra ketverios senosios kapinės: Felicinavo, Galinių (dvejos kapinės; po karo senosios kapinaitės nulygintos, sovietmečiu buldozeriais nustumdytos), Ūdininkų, Beviršių (toliau nuo ežero). Sodžiai į vienkiemius suskirstyti po 1860 m., po caro reformos. Kaimo kapinaitėse laidota iki 1902 m. (nepatvirtintais duomenimis), paskui – jau Lazdijuose.

Artūras Matusevičius surinkęs nemažai dokumentų ir senųjų kapinių nuotraukų. Jam labai rūpi kultūros paveldo išlikimas. Tai ir kitiems turėtų būti svarbu. Štai sukrečianti nuotrauka ir straipsnis „Buldozeriais per kapines“, išspausdintas „Lazdijų žvaigždės“ 13 nr. (2013/03/29), kurį Artūras atvežė į Seinus. Autorė Vilma Danauskienė rašo, jog Lazdijų rajonas kartu su Punsko, Suvalkų, Krasnapolio valsčiais įgyvendina Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Pasienio keliai ateities bendradarbiavimui tarp Punsko, Suvalkų, Krasnapolio valsčių ir Lazdijų rajono savivaldybės“. Projekto tikslas – nutiesti ir rekonstruoti senus kelius Lenkijos (14,28 km kelio) ir Lietuvos (11,345 Lazdijų raj.) pasienyje. Projekto vertė beveik 13 mln. litų. Asfaltuotas kelias rengiamas buvusio pasienio rokadinio kelio (pasienio ruožo kelias) vietoje. Minėtoje teritorijoje 2005 m. planuota visai kito pobūdžio veikla – būtent įsteigti kraštovaizdžio draustinį. Bet 2012 m. Lazdijų savivaldybės taryba nusprendė atsisakyti ankstesnio sprendimo (autorės teigimu – paskirtis pakeista dėl įtakingų asmenų čia įsigytų sklypų). Nei savivaldybė, nei darbų vykdytojai paveldosaugininkų neinformavo apie darbus. Ogi Galinių senųjų kapinių įtraukimas į Kultūros paveldo apsaugos departamento vertybių registrą yra prasidėjęs.

Pasamdyti rangovai iš bendrovės „Alkesta“. Lenkijos pasienyje prie Galadusio ežero pakrantės dirba buldozeriai ir ruošiamas 4,5 m pločio asfaltuotas kelias su poilsio aikštelėmis, įvažiavimu į kiekvieną paežerės sklypą, kurių savininkai – „eilė valstybės pareigūnų ir politikų ar jų šeimų narių“.

Galinių kaimo palikimo išsaugojimu susirūpinęs gretimo Ūdininkų kaimo gyventojas, kraštotyrininkas entuziastas Artūras Matusevičius, kuris šalia Galadusio ežero atgavęs savo senelio žemes. Šis „kaimo keistuolis“, pamatęs galingus buldozerius, naikinančius rokadinį seną kelią bei senas kapinaites, pakvietė paveldosaugininkus, architektus, žurnalistus. Kultūros vertybių apsaugos departamento Alytaus padalinio specialistai skubiai sustabdė darbus prie Galinių kapinaičių. Dar akimirksnis, ir „kelias būtų nutiestas ant žmonių kaulų“.

Artūras nuo seniai domisi ir savo lėšomis kaupia archyvines ir paminklosaugos vertinimo medžiagas. Surinko vertingų dokumentų apie senkapius bei Galinių senas kapines, čia buvusią senovės gyvenvietę, pilkapius, pokario rezistencinę kovą.

Vietinis gyventojas, kilęs iš Galinių – 81 metų Algirdas Češkevičius atvykusiems archeologams parodė, kur buvo senųjų kapinaičių riba. Sustabdžius darbus, kelio atkarpa, siekianti kapinaites, aptverta apsaugine juosta.

Tai buvo p. Češkevičiaus lyg ir pareiga, nes jį tokiam kapinaičių saugojimui įpareigojęs raštas: „Pasižadėjimas 1935 lapkričio 2 d. žemiau pasirašęs Češkevičius Feliksas (Algirdo tėvas, gim. 1900), gyv. Seinų apskr. Lazdijų valsč. Galinių vietovėje, suprasdamas senovės paminklų bei praeities liekanų svarbą tautos savybėms išlaikyti ir jos praeičiai pažinti, (…) mokslui ir ateinančioms kartoms patarnausiu, būdamas savininkas mano žemėje esančių senkapių, šį senovės paminklą, kurį įstatymo keliu perims Valstybės archeologijos komisija, pasižadu:

– Šį senovės paminklą Valstybės archeologijos komisijai padėti globoti ir saugoti. Be šios komisijos leidimo raštu – jokiais būdais ir jokiom priemonėm jo nenaikinti, negadinti, nepertvarkyti, nestatyti greta jo ir ant jo pastatų, nekirsti medžių, nearti, nekasinėti, nelyginti jo paviršiaus, neimti iš jo žemių nei žvyro, nerinkti senovės akmenų, nedaryti kitokių veiksmų, kurie kenktų šio senovės paminklo turiniui, formai, savybėms ir išvaizdai, o neleisti ir kitiems to daryti.“

Šį pasižadėjimą pasirašant dalyvavo J. Radžiūnas – Galinių km. gyventojas, kitas gyventojas Bukauskas (?) – jo parašas neįskaitomas, administracijos atstovas – parašas neįskaitomas.

Iš 1935 m. lapkričio 11 d. rašto „Paminklo apsauga nr. 22“: „Savininkas Feliksas Češkevičius, gyv. Galinių kaimo, Lazdijų paštas. Naudojama ganiavai. Yra vienas kryžius, senas, griūvantis, be kryžavonių, ir antras kryžius, geležinis, akmenyje statytas 1913 m. Adomo Češkevičiaus. Iki kapinių nuo Lazdijų miestelio link Galinių plentu 9 km ir prastu keliu 1 km.

Aprašymas: Galinių kaimo senovės kapinės yra ant ežero Galadusis kranto, sukastos didžiojo karo metu rusų apkasais ir iš vakarų-pietų pusės, tai yra nuo ežero kranto dalis kapų anksčiau buvo sukastos bulvinėmis duobėmis. Paviršius kapų apaugęs žolėmis – velėna. Kapų dydis 91,29 metro.

Surašė Kliučininkas Jonas 1935.11.02 (Parašas neįskaitomas).“

1911 m. „Viltis“ spausdino išleistus įstatymus. Štai vienas jų: „Kiek žinome, visi piliakalniai, visos senovės liekanų vietos, turinčios mokslo vertės, yra archeologijos komisijos globoje. Jos teisė ir priedermė yra saugoti kiekvienas senovės paminklas: be jos žinios niekas negali kasinėti piliakalnių nei jų gadinti.“ (Antanas Smetona)

Artūras, kaip ir jo kaimynai Češkevičiai (jie iš pasienio zonos, iš Galinių, iškelti į Lazdijus), turi vilties, kad prosenelių kaulai toliau ramiai ilsėsis, Galinių ir kitos senosios kapinaitės bus saugomos, tvarkingai aptvertos, prižiūrimos, sužibs Vėlinių žvakelė kaip kitapus Galadusio ant kalno esančiose senosiose Burbiškių kapinaitėse. Pastarosios aptvertos, sutvarkytos, čia auga galinga pušis, kiti medžiai, jaučiama pagarba proseneliams.

„Privatus žmogus turi surinkt krūvą dokumentų net ir mažai investicijai, o čia aplenkta net paminklosauga ir nesikreipta leidimo tokiai gan didelei investicijai kaip asfaltuoto kelio tiesimas nei į ją, nei į kitas įstaigas“, – pažymi pašnekovas Artūras.

 Dėkoju už pokalbį ir linkiu, kad kapinaitės kaip praeities paminklas būtų išsaugotos.

E. Pakutkienė, punskas.pl